Sug­rį­ži­mas į mie­las jau­nys­tės erd­ves

Gy­ve­ni­me vi­si mes ei­na­me pir­myn…
Vie­ni į sie­ki­mus, ki­ti į am­ži­ny­bę…
Da­bar, bran­dos su­lau­kę, gy­ve­na­me pri­si­mi­ni­mais…
Ne­jau pa­laips­niui ei­nam nuo are­nos?
Sus­to­kim, pri­si­min­kim, kuo gy­ve­no­me praei­ty­je,
Var­nių mo­kyk­loj.
Gau­sus pe­da­go­gų bū­rys pa­li­ko pėd­sa­kus kiek­vie­no
mū­sų ke­lio pra­džio­je.
Vie­ni il­giau, ki­ti trum­piau jie mus ly­dė­jo,
Ir at­min­ty, lyg pie­ši­ny, pa­li­ko sa­vo brai­žą.

Da­nu­tė Lu­ko­šiū­tė-Vait­kie­nė, 22 lai­da

Šiais žo­džiais pra­si­de­dan­tį ei­liuo­tą svei­ki­ni­mą Da­nu­tė, 1968 me­tų Var­nių gim­na­zi­jos abi­tu­rien­tė, pa­do­va­no­jo sa­vo kla­sės drau­gams ir mo­ky­to­jams, kai gra­žus jų bū­re­lis su­si­rin­ko sau­lė­tą rugp­jū­čio die­ną at­švęs­ti dar vie­no su­grį­ži­mo į šir­džiai bran­gias vai­kys­tės ir jau­nys­tės vie­tas.

Prieš 55 me­tus bai­gu­sie­ji Var­nių vi­du­ri­nę rin­ko­mės mo­kyk­los kie­me. Rin­ko­mės tru­pu­tį jau­din­da­mie­si, iš­siil­gę kla­sės drau­gų, ne­šda­mie­si šir­dy­se ir su­si­ti­ki­mo džiaugs­mą, ir grau­du­lį – ne­be vi­sus mums to­kius bran­gius vei­dus pa­ma­ty­si­me… Ne­be­pas­vei­kins mū­sų neuž­mirš­ta­mas, vi­sa­da švie­siai, op­ti­mis­tiš­kai nu­si­tei­kęs auk­lė­to­jas Do­na­tas Gru­šas, o ir drau­gų bū­re­lis jau ge­ro­kai pra­re­tė­jęs… Su­si­ti­kus vis dėl­to vi­sų vei­dai švie­tė džiaugs­mu, svei­ki­no­mės, fo­tog­ra­fa­vo­mės. Su­lau­kę mū­sų lie­tu­vių kal­bos ir li­te­ra­tū­ros mo­ky­to­jos Vla­dos Veng­rie­nės, pir­miau­sia vy­ko­me į ka­pi­nes pa­gerb­ti ir už­deg­ti žva­ke­lių išė­ju­siems kla­sės drau­gams bei mo­ky­to­jams. Pa­vaikš­čio­ję po ka­pi­nes, pa­si­da­li­ję pri­si­mi­ni­mais apie išė­ju­sius, grį­žo­me į Šv. Alek­sand­ro baž­ny­čią, kur da­ly­va­vo­me šv. Mi­šio­se už mū­sų mi­ru­siuo­sius.

Vė­liau mū­sų suė­ji­mas tę­sė­si ka­vi­nė­je „Me­di­nin­kai“. Čia pir­mą­jį svei­ki­ni­mo ir pa­dė­kos žo­dį ta­rė pa­grin­di­nė mū­sų šven­čių or­ga­ni­za­to­rė Onu­tė. Su­dai­nuo­tas kla­sės him­nas „Pag­rok man pa­sku­ti­nį­kart Šo­pe­ną“, ne vie­nai jaut­riai šir­džiai iš­spau­dęs pri­si­mi­ni­mų aša­ras…

Ne­si­no­rė­jo iš­si­skir­ti. Vi­si sma­giai šne­ku­čia­vo­mės, da­li­jo­mės pri­si­mi­ni­mais žiū­rė­da­mi į se­nas nuo­trau­kas, ku­rias at­si­ve­žė Zi­ta. Var­tė­me al­bu­mą, kur įam­žin­ti mū­sų su­si­ti­ki­mai. Tas kruopš­čiai su­da­ry­tas al­bu­mas – ir­gi Onu­tės nuo­pel­nas. Ji su­gal­vo­jo ir pui­kų žai­di­mą, paį­vai­ri­nu­sį su­si­ti­ki­mą: trau­kė­me už­duo­tis ir at­sa­ki­nė­jo­me į klau­si­mus, o už at­sa­ky­mus Onu­tė da­li­jo la­bai iš­ra­din­gai ir kruopš­čiai su­kur­tus pri­zus: sa­vo ran­ko­mis išau­gin­tą, su­džio­vin­tą žo­le­lių ar­ba­tą bei ki­tas mie­las do­va­nė­les. Ma­lo­nių staig­me­nų bu­vo pa­ren­gę ir ki­ti. Da­nu­tė per­skai­tė sa­vo paei­lia­vi­mą apie mo­ky­to­jus, išė­ju­sius drau­gus, gy­ve­ni­mo pra­smę. Ma­ry­tė pa­lin­kė­jo vi­siems daug svei­ka­tos, kad vėl ga­lė­tu­me su­si­tik­ti. Al­do­na ir Vy­tas įtei­kė kla­sės vin­je­tes, kad vi­sa­da pri­si­min­tu­me sa­vo drau­gus jau­nus, ko­kie bu­vo­me prieš tuos 55 me­tus. Mo­ky­to­ja Vla­da pri­si­mi­nė pir­muo­sius dar­bo me­tus mo­kyk­lo­je, ne­gai­lė­jo gra­žių žo­džių mū­sų kla­sei – juk jai, ta­da pir­mus me­tus dir­ban­čiai mo­ky­to­jai, mes bu­vo­me lyg ir jau­nys­tės drau­gai. Be ga­lo nuo­šir­džio­mis ei­lė­mis vi­sus ap­do­va­no­jo ir Al­du­tė. Kaip ne­pa­ci­tuo­si bent vie­no jos po­smo:

Ir lin­kiu dar dau­giau šyp­so­tis –
Be šyp­se­nos žmo­gus – lyg upė be van­dens.
Te­gul švel­nu­mas, mei­lė, gro­žis
Kaip sau­lė že­mėj – ju­my­se gy­vens.

Su­si­ti­ki­mo va­lan­dos pra­bė­go kaip vie­na aki­mir­ka. Tai at­gai­vi­no, lyg at­jau­ni­no mū­sų šir­dis, lyg su­grą­ži­no jas į mie­lą praei­tį, pri­mi­nė mums bran­gius žmo­nes.

Tad bū­ki­te svei­ki ir lai­min­gi, ma­no mie­lie­ji! Iki ki­to su­si­ti­ki­mo!

Ele­na ŠER­PY­TY­TĖ-DAUS­KUR­TIE­NĖ