Ūki­nin­kui Vy­tau­tui Ivan­ce­vi­čiui svar­bu da­ly­tis ži­nio­mis ir pa­tir­ti­mi

Tel­šių ra­jo­ne ūki­nin­kau­jan­tis Vy­tau­tas Ivan­ce­vi­čius ak­cen­tuo­ja, kad šiais lai­kais į prie­kį ga­li­ma ei­ti tik da­li­jan­tis ži­nio­mis ir pa­tir­ti­mi, o pra­dė­jus tai puo­se­lė­ti at­si­ran­da dau­giau kon­tak­tų su žmo­nė­mis. Jam pri­ta­ria ir Lie­tu­vos že­mės ūkio kon­sul­ta­vi­mo tar­ny­bos Tel­šių ra­jo­no biu­ro bu­hal­te­ri­nės ap­skai­tos-eko­no­mi­kos kon­sul­tan­tė Ma­ri­ja Vit­kie­nė.

Vy­tau­to ūkis miš­rus. Au­gi­na mė­si­nius gy­vu­lius, ja­vus. Su vals­ty­bės pa­gal­ba pa­vy­ko įsi­gy­ti apie 40 mė­si­nių te­ly­čių dau­gi­ni­mui. „Aš jas nu­per­ku su aukš­tu veis­li­niu po­ten­cia­lu, paau­gi­nu, sten­giuo­si, kad ne­bū­tų krau­jo­mai­šos. Jei pa­li­kuo­nys gra­žūs, pa­si­lie­ku to­liau au­gin­ti, kad ne­lik­tų pra­stes­nės ge­ne­ti­kos, o ki­tus par­duo­du. Kol kas dar yra „mik­so“, bet kryp­tin­gai ren­kuo­si li­mu­zi­nus“, – pa­sa­ko­ja ūki­nin­kas.

Jis pri­si­me­na, kad pra­dė­jo nuo ša­ro­lė veis­lės gal­vi­jų. Pra­džia bu­vo la­bai fi­nan­siš­kai sun­ki, nes ne­bu­vo jo­kios ati­dirb­tos tech­no­lo­gi­jos, nie­kas ne­ži­no­jo, kaip juos au­gin­ti. Ka­dan­gi gal­vi­jai bu­vo la­bai di­de­li, ve­dė di­de­lius ver­še­lius. „Ne­ži­no­jo­me, ko­kį pa­ša­rą duo­ti. Da­vė­me ge­rą, bu­vo ne­ma­žai kri­ti­mų. Po ke­le­rių me­tų par­da­vė­me ir pe­rė­jo­me prie li­mu­zi­nų. Atei­ty­je gal ir pa­kei­siu kryp­tį, pra­dė­siu au­gin­ti ki­to­kios veis­lės, o šian­dien – li­mu­zi­nai. Man jie la­bai gra­žūs. Tai pa­sau­ly­je la­bai po­pu­lia­ri veis­lė, nė­ra pro­ble­mos par­duo­ti, nes vis per­dir­bė­jai no­ri“, – pa­si­rin­ki­mą ko­men­tuo­ja Vy­tau­tas.

Kol kas ūki­nin­ko tiks­las – iš­gry­nin­ta li­mu­zi­nų ban­da, ta­da bus ga­li­ma keis­ti, nes jau no­ri­si kaž­ką nau­jo iš­ban­dy­ti. Vy­tau­tas pri­pa­žįs­ta, kad mėgs­ta iš­šū­kius, bet apie kaž­ką iš­gir­dęs pir­mą kar­tą tu­ri su­pras­ti, kad jam tai įdo­mu ir ma­to per­spek­ty­vą. Ste­bė­da­mas, kaip ūki­nin­kau­ja tė­vai, jis ma­tė, kad kar­tais si­tua­ci­jos ga­li pa­si­keis­ti kar­di­na­liai. „Tas man la­bai ne­pa­ti­ko ir no­rė­jau siek­ti sta­bi­lu­mo, o jis že­mės ūkio sek­to­riu­je la­bai su­dė­tin­gas. Su iš­šū­kiais no­ri ne­no­ri ten­ka su­si­dur­ti. Vi­sur, ką be­da­ry­si, yra pliu­sų ir mi­nu­sų. Tu­ri ap­si­spręs­ti“, – sa­ko jis.

Ūki­nin­kau­jant Vy­tau­tui svar­būs ne tik ge­ri fi­nan­si­niai re­zul­ta­tai. Tiek pat svar­bu jaus­ti, kad jo dar­bas nau­din­gas vi­suo­me­nei, nes mais­to au­gi­ni­mas yra vie­nas svar­biau­sių dar­bų že­mė­je. „Man dėl to ge­riau, kai gal­vo­ju, kad mai­ti­nu vi­sus gy­ven­to­jus, įskai­tant ir že­mės ūkio mi­nist­rą“, – tei­gia jis.

Mei­lė že­mei ir vis­kam, kas gy­va

Vy­tau­tas pa­si­rin­ko stu­di­juo­ti ag­ro­no­mi­ją ir įgi­jo ma­gist­ro laips­nį. „Kai įsto­jau, ne­ga­lė­jau at­skir­ti kviet­ru­gių nuo avi­žų. Man jie bu­vo vie­no­di. Da­bar jau iš to­li ski­riu“, – pri­si­me­na ūki­nin­kas, ak­cen­tuo­da­mas, kad ūki­nin­kau­jan­tys tė­vai ne­ver­tė tap­ti ūki­nin­ku, o lei­do rink­tis pa­sa­kę pliu­sus ir mi­nu­sus.

Pa­sak Vy­tau­to, mei­lės že­mei ir vis­kam, kas gy­va, sėk­lą į jo šir­dį pa­sė­jo se­ne­lis. „Jis au­gi­no bi­tes. Aš pa­dė­da­vau su­kti me­dų, žo­lę šie­nau­ti. Tas jo po­žiū­ris, kad gam­ta mums duo­da, o mes iš jos ima­me, nuo vai­kys­tės ma­ny­je gy­ve­na. Se­ne­lis la­bai mo­kė­jo įtrauk­ti. Pa­sa­ko­jo apie gė­les, iš ku­rių bi­tės ima me­dų. Pri­si­me­nu, žiū­riu į gė­les ir gal­vo­ju, kaip bi­tės tą me­dų ran­da. Pie­nę pa­ra­ga­vau, o ji kar­ti, kur tas me­dus yra. Se­ne­lis lai­ky­da­vo kar­vu­čių, ma­nau, ir šian­dien jas pa­melž­čiau. Taip ir įgi­jau mei­lės gy­vu­liui, gy­vam or­ga­niz­mui. Tai su­ta­po su ma­no vi­di­niu cha­rak­te­riu ir ta­po stip­ria gi­ja ma­no gy­ve­ni­me. Gal tai ma­ty­da­mas se­ne­lis vi­są že­mę, ku­rią val­dė, man per­ra­šė“, – apie jaut­rų ry­šį su se­ne­liu ir jo puo­se­lė­to­mis ver­ty­bė­mis pa­sa­ko­ja Vy­tau­tas.

Da­bar ir jis pa­ts mie­lai da­li­ja­si ži­nio­mis apie že­mės ūkį. „Mies­te­ly­je, kur tė­ve­liai gy­ve­na, yra mo­kyk­la. Ne kar­tą kvie­tė ma­ne pa­pa­sa­ko­ti apie že­mės ūkio sek­to­rių, pa­ro­dy­ti, kaip dir­ba tech­ni­ka, tech­no­lo­gi­jos. Nie­ka­da neat­si­sa­kiau“, – tai, kas svar­bu, ko­men­tuo­ja vy­ras.

Vy­tau­tas sa­ko­si esąs ma­žiau­siai ket­vir­tos kar­tos ūki­nin­kas, ku­riam są­sa­jos su praei­ties kar­to­mis la­bai svar­bios. „Mū­sų že­mė­je yra dvie­jų so­dy­bų li­ku­čiai: ku­rio­je užau­go tė­ve­lis ir ku­rio­je se­ne­lis. Man tie plo­tai neį­kai­no­ja­mi. Jei baig­čiau ūki­nin­kau­ti, jų ne­par­duo­čiau, nes čia jau yra mo­ra­li­nė neį­kai­no­ja­ma ver­tė“, – pa­brė­žia jis.

Da­ly­da­ma­sis in­for­ma­ci­ja, esi stip­res­nis

„Aš ma­nau, kad šiais lai­kais į prie­kį ga­li­ma ei­ti tik su tei­sin­go­mis ži­nio­mis, da­li­jan­tis pa­tir­ti­mi, nes tai su­grįž­ta. Kai pra­de­di tai puo­se­lė­ti, at­si­ran­da dau­giau kon­tak­tų su žmo­nė­mis“, – tei­gia Vy­tau­tas ir pri­si­me­na at­ve­jį, kai pas jį at­va­žia­vo žmo­gus pirk­ti se­nos tech­ni­kos. Nors ne­pir­ko, nuo­šir­džiai pa­si­kal­bė­jus, pa­ro­džius gy­vu­lius, da­vė pa­ta­ri­mų, ką jis ga­lė­tų pa­to­bu­lin­ti.

„Kai įsi­gi­jo­me grū­dų džio­vi­ni­mo komp­lek­są, daug ūki­nin­kų bu­vo at­va­žia­vę pa­žiū­rė­ti, kaip vei­kia. Man ne­gai­la, aš vi­siems pa­sa­ko­ju. Kas ge­riau pa­pa­sa­kos, nei tas, ku­ris tai per­bri­do?“ – sa­ko jis.

Bū­tent at­sa­kin­gas da­li­ji­mas ži­nio­mis lė­mė sėk­min­gą ūki­nin­ko ir kon­sul­tan­tės Ma­ri­jos Vit­kie­nės bend­ra­dar­bia­vi­mą spren­džiant įvai­rius ūki­nin­kau­jant iš­ky­lan­čius klau­si­mus. Ma­ri­ja Vy­tau­to ūkio bu­hal­te­ri­nę ap­skai­tą tvar­ko nuo 2013 me­tų. Ji yra pa­ren­gu­si sėk­min­gai įgy­ven­din­tus jau­no­jo ūki­nin­ko ir ūkio mo­der­ni­za­vi­mo pro­jek­tus ES pa­ra­mai gau­ti.

Vy­tau­tas pri­pa­žįs­ta, kad ūki­nin­ka­vi­mo pa­grei­tį įga­vo bū­tent po sėk­min­go ūkio mo­der­ni­za­vi­mo pro­jek­to. Pa­sak jo, bu­vo klau­si­mų, ban­dė pa­ts pa­grįs­ti, ko­dėl no­ri ūki­nin­kau­ti.

Sun­ko­kai ėjo­si. Ta­da pa­pra­šė Ma­ri­jos, o ji pa­ra­šė taip, tar­si jis pa­ts bū­tų pa­ra­šęs. Taip min­tys su­ta­po. Ūki­nin­ko ma­ny­mu, la­bai ge­rai, kad ta pa­ti kon­sul­tan­tė ir vers­lo pro­jek­tus ren­gia, ir ūkio ap­skai­tą tvar­ko.

„Anks­čiau ūkio ap­skai­tos pa­slau­ga pra­dė­jo nau­do­tis tė­ve­liai. Pa­tiems su­dė­tin­ga, nes vis­kas la­bai grei­tai kei­čia­si, to­dėl nu­spren­dė­me sam­dy­ti pro­fe­sio­na­lus, ku­rie ge­riau iš­ma­no. Iki šian­dien ne­pla­nuo­ja­me pa­si­trauk­ti. Sam­dy­ti pa­slau­gą ir lai­ko at­žvil­giu pa­pras­čiau. Ma­nau, kad čia yra auk­si­nis va­rian­tas. Žmo­nės, ku­rie čia dir­ba, dau­giau ar ma­žiau yra su­si­ję su kai­mu, su že­mės ūkiu. Pa­ta­ria, at­vi­rai bend­rau­ja­me. Man tai svar­bu. Kiek pa­žįs­tu ūki­nin­kų, vi­si ver­ti­na tą pa­gal­bą. Ūki­nin­kau­jant yra bu­vę įvai­rių si­tua­ci­jų. Vi­sa­da, jei su­lau­kiu skam­bu­čio, su­si­ju­sio su ap­skai­ta ar do­ku­men­tais, pir­miau­sia skam­bi­nu čia pa­klaus­ti, gal kaž­ko ne­pa­da­riau, ar ką man rei­kė­tų da­ry­ti. Vi­sos nau­jie­nos ma­ne pa­sie­kia. Kuo pla­čiau da­li­ja­ma­si in­for­ma­ci­ja, tuo vi­siems ūki­nin­kams ge­riau“, – svar­bius bend­ro dar­bo as­pek­tus ko­men­tuo­ja Vy­tau­tas.

Ma­ri­ja la­bai daug bend­rau­ja su klien­tais ne tik bu­hal­te­ri­jos ir ki­tais že­mės ūkio vers­lo klau­si­mais. Jos mo­to – rei­kia da­ly­tis in­for­ma­ci­ja, nes tik be­si­da­ly­da­mas esi stip­res­nis. To­dėl bend­ra­vi­mas su klien­tais yra vi­sa­pu­siš­kas.

„Šiais lai­kais vis­kas brangs­ta. Na­tū­ra­lu, kad kaž­kiek pro­cen­tų brangs­ta ir kon­sul­tan­tų pa­slau­gos. Ka­dan­gi esu pa­ten­kin­tas bend­ra­vi­mu ir tei­kia­mų pa­slau­gų ko­ky­be, tik­rai pra­tę­siu su­tar­tį“, – api­bend­ri­na Vy­tau­tas.

Ž-139