Užk­re­čia­mo­sios li­gos su­val­do­mos tik skie­pi­jan­tis

Na­cio­na­li­nis vi­suo­me­nės svei­ka­tos cent­ras pa­si­da­li­jo vai­kų skie­pi­ji­mo pa­gal pro­fi­lak­ti­nių skie­pų ka­len­do­rių sta­tis­ti­ka – ji ro­do per pa­sta­rą­jį de­šimt­me­tį vis ma­žė­jan­čias vak­ci­na­vi­mo apim­tis. Tai įver­ti­nę me­di­kai įspė­ja vi­suo­me­nę – at­si­sa­ky­mas ar ati­dė­ji­mas pro­fi­lak­tiš­kai skie­py­ti vai­kus ga­li grą­žin­ti sun­kius už­kre­čia­mų­jų li­gų at­ve­jus, lem­ti su­dė­tin­gas komp­li­ka­ci­jas ir pa­čius skau­džiau­sius pa­da­ri­nius.

Vil­niaus uni­ver­si­te­to (VU) Gy­vy­bės moks­lų cent­ro pro­fe­so­rė Au­re­li­ja Žvirb­lie­nė tei­gia, kad da­bar dau­ge­lis ne­ge­ba įver­tin­ti rea­lios už­kre­čia­mų­jų li­gų grės­mės, nes ap­link ne­be­ma­to sun­kių at­ve­jų ir ma­no, kad ri­zi­kos ne­bė­ra. Ta­čiau svar­bu su­pras­ti, kad, ma­žė­jant skie­pi­ji­mo­si ro­dik­liams, pa­vo­jin­gų li­gų grės­mė ir ti­ki­my­bė joms vėl iš­plis­ti tik di­dė­ja.

Vak­ci­na pa­de­da iš­veng­ti už­si­krė­ti­mo

Anot A. Žvirb­lie­nės, pa­grin­di­nis skie­pi­ji­mo pri­va­lu­mas yra tai, kad pa­skie­py­tas as­muo dau­ge­liu at­ve­jų in­fek­ci­ne li­ga net ne­su­ser­ga.

Ji sa­ko, kad kai ku­rios in­fek­ci­nės li­gos yra itin grės­min­gos ir pa­vo­jin­gos, nes jos vys­to­si žai­biš­ku grei­čiu: „Pa­vyz­džiui, me­nin­go­ko­ki­nė in­fek­ci­ja yra su­kel­ta bak­te­ri­jos ir at­ro­dy­tų, kad nuo bak­te­ri­nių li­gų mes jau tu­ri­me gink­lą – an­ti­bio­ti­kus. Ta­čiau bė­da yra ta, kad, kai pra­si­de­da sun­ki me­nin­go­ko­ki­nės in­fek­ci­jos for­ma, gy­dy­to­jai tie­siog ne­bes­pė­ja iš­gel­bė­ti li­go­nių. O jei žmo­gus yra pa­skie­py­tas – jis ne­tu­ri ri­zi­kos ja su­si­rgti.“

Taip pat šiais lai­kais an­ti­bio­ti­kais ga­li bū­ti gy­do­ma dif­te­ri­ja, bet šios bak­te­ri­jos su­kė­lė­jas iš­ski­ria tok­si­nus, ku­rie itin stai­giai pa­vei­kia žmo­gaus or­ga­niz­mą ir ga­li su­kel­ti di­de­lę grės­mę žmo­gaus gy­vy­bei.

„Nors bak­te­ri­nės in­fek­ci­jos ga­li bū­ti val­do­mos an­ti­bio­ti­kais, jei pa­vyks­ta su­kur­ti skie­pą – jis už­ker­ta ke­lią, kad li­ga net ne­pra­dė­tų vys­ty­tis“, – tei­gia VU pro­fe­so­rė ir pri­du­ria, kad vak­ci­nos yra su­kur­tos tiek nuo vi­ru­si­nių, tiek nuo bak­te­ri­nių li­gų. Ji at­krei­pia dė­me­sį: „Nuo dau­ge­lio vi­ru­si­nių li­gų efek­ty­vių vais­tų nė­ra, to­dėl skie­pai lie­ka vie­nin­te­le al­ter­na­ty­va.“

Grės­min­gos li­gos ne­din­go

Imu­no­lo­gė A. Žvirb­lie­nė ak­cen­tuo­ja už­kre­čia­mų­jų li­gų pa­vo­jų tiek suau­gu­sio­jo, tiek vai­ko svei­ka­tai: „Klai­din­ga ma­ny­ti, kad pa­vo­jin­gos in­fek­ci­nės li­gos din­go vien dėl me­di­ci­nos pa­žan­gos, nes ap­link ne­be­ma­to­me konk­re­čių li­gų pro­trū­kių. Jų grės­mė su­ma­žė­jo dėl to, kad di­de­lė vi­suo­me­nės da­lis pa­skie­py­ta. Jei vi­suo­me­nė ma­siš­kai ne­pri­pa­žin­tų skie­pų, ga­li­me vėl tu­rė­ti to­kių bai­sių at­ve­jų, ku­rių bu­vo anks­čiau.“

Itin už­kre­čia­ma vi­ru­si­nė ty­mų in­fek­ci­ja bu­vo ir iki šiol yra vie­na daž­niau­sių mir­čių prie­žas­čių, ly­gi­nant su ki­to­mis vak­ci­no­mis kont­ro­liuo­ja­mo­mis li­go­mis. Pro­fe­so­rė įspė­ja – žmo­nėms, ku­rie su­ser­ga ty­mais, o ypač vai­kams, ky­la grės­mė gy­vy­bei ir li­ga ga­li bū­ti itin sun­kios for­mos, o vak­ci­nos nuo to ap­sau­go la­bai efek­ty­viai.
Ki­ta itin grės­min­ga in­fek­ci­ja yra rau­do­nu­kė. Di­džiau­sią ri­zi­ką ji ke­lia nėš­čioms mo­te­rims: rau­do­nu­ke su­si­rgus nėš­čia­jai ky­la di­de­lis ap­si­gi­mi­mų pa­vo­jus. Tam, kad šia vi­ru­si­ne in­fek­ci­ja neuž­sik­rės­tų mo­te­rys nėš­tu­mo me­tu, nuo rau­do­nu­kės yra vak­ci­nuo­ja­mi vai­kai, o imu­ni­te­tas šiai li­gai iš­lie­ka vi­sam gy­ve­ni­mui.
Nors dau­ge­lį me­tų Eu­ro­po­je, taip pat ir Lie­tu­vo­je, ne­be­ma­ty­ti po­lio­mie­li­to at­ve­jų, iki pat XX am­žiaus vi­du­rio šią li­gą vi­si ži­no­jo kaip vie­ną bai­siau­sių. „Šis vi­ru­sas su­ke­lia ner­vų ga­lū­nių pa­žei­di­mus, dėl ku­rių žmo­nės lie­ka neį­ga­lūs“, – po­lio­mie­li­to pa­da­ri­nius svei­ka­tai įvar­di­ja A. Žvirb­lie­nė.

Taip pat imu­no­lo­gė pa­sa­ko­ja, kad, pa­si­tel­kiant vak­ci­nas, bu­vo lik­vi­duo­ta pa­vo­jin­ga vi­ru­si­nė li­ga – rau­pai. Na­tū­ra­lūs rau­pų ži­di­niai iš­ny­ko dėl pa­sau­li­nės vak­ci­na­ci­jos, ku­ri bu­vo at­lie­ka­ma iki pat 1980 me­tų.

„Da­bar tu­ri­me be­ždžio­nių rau­pus, ku­rie yra gi­mi­nin­gi žmo­nių rau­pams. Ta­čiau pa­skie­py­tie­ji nuo įpras­tų rau­pų tu­ri tam tik­rą imu­ni­te­tą ir be­ždžio­nių rau­pams. Be to, pa­sta­rie­ji ne to­kie pa­vo­jin­gi“, – tei­gia A. Žvirb­lie­nė.

Rau­pai kė­lė di­de­lę grės­mę, mirš­ta­mu­mas nuo jų sie­kė apie 30 pro­cen­tų. Daž­niau­sia šios li­gos pa­sek­mė – ran­dai, ku­rie ga­li bū­ti ant vi­so kū­no, ta­čiau gi­liau­si – vei­do sri­ty­je. Ki­tos komp­li­ka­ci­jos: en­ce­fa­li­tas, os­teo­mie­li­tas, per­si­lei­di­mai, vy­rų ne­vai­sin­gu­mas, ak­lu­mas. Rau­pų iš­nai­ki­ni­mas skie­pais lai­ko­mas di­džiau­siu me­di­ci­nos lai­mė­ji­mu.

Svar­bu su­pras­ti – pro­trū­kių ri­zi­ka iš­lie­ka

Jei vi­suo­me­nė­je at­si­ras­tų dar dau­giau as­me­nų, at­si­sa­kan­čių skie­py­tis, ti­ki­my­bė grįž­ti už­kre­čia­mo­sioms li­goms, ku­rios jau yra pa­mirš­tos, tap­tų vis di­des­nė.
Kaip tei­gia A. Žvirb­lie­nė, nors po­lio­mie­li­to vi­ru­so pas mus nė­ra, jis vis dar cir­ku­liuo­ja to­kio­se pa­sau­lio ša­ly­se kaip Af­ga­nis­ta­nas ar kai ku­rio­se Af­ri­kos ša­ly­se. „Į šias ša­lis iš ki­tų pa­sau­lio kraš­tų va­žiuo­ja ka­riš­kiai, taip pat da­lis žmo­nių ten ke­liau­ja kaip tu­ris­tai. To­dėl, įver­ti­nant tai, ri­zi­ka už­si­krės­ti ir par­si­ga­ben­ti vi­ru­są pas mus – vi­sa­da bu­vo, yra ir bus.“
Pro­fe­so­rė sa­ko, kad da­bar su už­kre­čia­mų­jų li­gų pa­vie­niais at­ve­jais dau­giau­sia su­si­du­ria me­di­kai, o vi­suo­me­nė to ne­ma­to, to­dėl at­si­ran­da pui­ki ter­pė skleis­ti prieš vak­ci­nas nu­kreip­tas spe­ku­lia­ci­jas, ne­pa­si­ti­kė­ji­mą moks­lu.

„Rei­kia pri­si­min­ti, kad kai tik su­kū­rė vak­ci­ną nuo po­lio­mie­li­to, žmo­nės lauk­da­vo ei­lė­se, kad tik ją gau­tų, nes ypač vai­kai sirg­da­vo sun­kiai ir lik­da­vo neį­ga­lūs. Taip pat mes pa­mir­šo­me sun­kius rau­pų, ty­mų, dif­te­ri­jos ar to pa­ties kok­liu­šo at­ve­jus, kai vai­kai tie­siog nuo šių li­gų dus­da­vo, to­dėl da­lis žmo­nių ne­beį­ver­ti­na grės­mės. Ne­be­ži­no­me, kaip at­ro­do li­gos, nuo ku­rių ga­li­me ap­si­sau­go­ti pa­si­skie­pi­ję. Ir pa­mir­šo­me tai, kad anks­čiau li­ga nie­ko ne­si­rink­da­vo – ne­svar­bu, ar tu esi tur­tin­gas, ar ne – ap­sau­gos ne­tu­rė­jo nie­kas ir vi­si to bi­jo­jo“, – tvir­ti­na pro­fe­so­rė.

Ne­pa­gei­dau­ja­mi po­jū­čiai – nor­ma­lu

Nors suau­gu­sių­jų ir vai­kų sa­vi­jau­ta po vak­ci­nos kar­tais bū­na blo­ga, to­kia or­ga­niz­mo reak­ci­ja į skie­pą yra vi­siš­kai nor­ma­li.

Kai ku­rie vak­ci­na­ci­ją pa­ke­lia leng­vai, o ki­ti ko­vo­ja su ga­na aukš­ta tem­pe­ra­tū­ra, jau­čia skaus­mą dū­rio vie­to­je. To­kie po­vei­kiai, pa­sak imu­no­lo­gės, yra vi­siš­kai nor­ma­li or­ga­niz­mo reak­ci­ja į skie­pą: „Įvai­rūs simp­to­mai, ku­riuos jau­čia­me po skie­po, yra or­ga­niz­mo imu­ni­nis at­sa­kas į vak­ci­ną. Net ser­gant in­fek­ci­ne li­ga, ne­bū­ti­nai mū­sų sa­vi­jau­tą vei­kia pa­ts li­gos su­kė­lė­jas – tai ne­re­tai bū­na or­ga­niz­mo imu­ni­nio at­sa­ko reak­ci­ja, ku­rią mes jau­čia­me kaip pa­ki­lu­sią tem­pe­ra­tū­rą, bend­rą silp­nu­mą, gal­vos skaus­mą ir ki­tus simp­to­mus.“
Imu­ni­nio at­sa­ko me­tu su­si­da­ro daug įvai­rių ak­ty­vių­jų ląs­te­lių ir me­džia­gų, ku­rios vei­kia vi­są mū­sų or­ga­niz­mą. Ta­čiau vi­sa tai – la­bai in­di­vi­dua­lu: vie­nas as­muo ga­li ne­pa­jus­ti net pa­ties men­kiau­sio skaus­mo dū­rio vie­to­je, o ki­tam ga­li tek­ti ko­vo­ti su aukš­ta tem­pe­ra­tū­ra ar ki­tais ne­ma­lo­niais po­jū­čiais.

VU pro­fe­so­rė įspė­ja – po vak­ci­nos pa­si­ro­dę simp­to­mai praei­na per 2–3 die­nas, o ser­gant pa­čia in­fek­ci­ja or­ga­niz­mas su ja ko­vo­ja il­giau ir skaus­min­giau. Dėl to simp­to­mai po skie­po yra ne­su­ly­gi­na­mi su ta ri­zi­ka, ku­rią ga­li su­kel­ti pa­ti in­fek­ci­nė li­ga.

Ra­gi­na ap­sau­go­ti sa­vo vai­kus

A. Žvirb­lie­nė tvir­ti­na, kad vak­ci­na yra vie­nin­te­lis efek­ty­vus bū­das ap­sau­go­ti sa­vo vai­ką nuo li­gos, ku­ri ga­li bū­ti la­bai sun­ki ir su­kel­ti itin skau­džias komp­li­ka­ci­jas ar net baig­tis mir­ti­mi. „Net šiuo­lai­ki­nė me­di­ci­na yra be­jė­gė prieš to­kias klas­tin­gas in­fek­ci­nes li­gas, kaip dif­te­ri­ja, stab­li­gė ar in­va­zi­nė me­nin­go­ko­ki­nė li­ga, – sa­ko ji. – Ma­nau, kad kiek­vie­nam tė­vui yra svar­bi vai­ko svei­ka­ta, to­dėl to­kiu me­di­ci­nos lai­mė­ji­mu ver­tė­tų pa­si­nau­do­ti.“

Pri­me­na­ma, kad Lie­tu­vo­je Pri­va­lo­mo­jo svei­ka­tos drau­di­mo fon­do lė­šo­mis vai­kai yra ne­mo­ka­mai skie­pi­ja­mi nuo 14-os už­kre­čia­mų­jų li­gų pa­gal Lie­tu­vos vai­kų pro­fi­lak­ti­nių skie­pi­ji­mų ka­len­do­rių: tu­ber­ku­lio­zės, dif­te­ri­jos, stab­li­gės, kok­liu­šo, po­lio­mie­li­to, he­pa­ti­to B, pneu­mo­ko­ki­nės, me­nin­go­ko­ki­nės, hae­mop­hi­lus inf­luen­zae B ti­po in­fek­ci­jų, ty­mų, epi­de­mi­nio pa­ro­ti­to, rau­do­nu­kės, žmo­gaus pa­pi­lo­mos vi­ru­so, ro­ta­vi­ru­si­nės in­fek­ci­jos.

Jei dėl tam tik­rų prie­žas­čių vai­ką pa­vė­la­vo­te pa­skie­py­ti, ver­tė­tų kreip­tis į šei­mos gy­dy­to­ją ir vai­kas bus skie­pi­ja­mas pa­gal in­di­vi­dua­lų skie­pi­ji­mo ka­len­do­rių.