PSICHOLOGO SKILTIS
Klausia mama
Mano šešiolikmetė dukra prieš porą savaičių išsiskyrė su vaikinu, kurį buvo įsimylėjusi. Įtariu, kad tas vaikinas buvo jos pirmoji meilė. Nuo to laiko dukra tūno savo kambaryje, klausosi liūdnos muzikos ir verkia. Bet kokie mano bandymai pasikalbėti, „atvesti į protą“, paaiškinti, kad neverta taip jaudintis, neduoda jokios naudos. Dukra tiesiog mane ignoruoja. Ką daryti? Kaip padėti dukrai išgyventi pirmosios meilės kančias?
Atsako psichologė Lidija STONIENĖ
Jūsų dukra šiuo metu išgyvena panašius jausmus, kokius patiriame, mirus artimam žmogui. Neigimas, derybos, pyktis, kaltė, liūdesys ir, galiausiai, susitaikymas – tai jausmai, išgyvenami, patyrus netektį. Taigi, Jūsų dukros reakcija yra natūrali ir normali, išsiskyrus su draugu. Sunerimti reikėtų tada, kai išgirstumėte ar pastebėtumėte užuominų apie mirtį, pvz., „man niekas neberūpi“, „manęs greit nebebus“ ir pan. Tokie pasisakymai, taip pat brangių, mėgstamų daiktų atidavimas, staigus pasitraukimas iš grupių, organizacijų, geriausių draugių atstūmimas be aiškios priežasties – tai savižudybės požymiai. Jeigu kažką panašaus pastebėjote ar išgirdote iš dukros, nedelsdami kreipkitės į psichologą.Panašu, kad dukra užsitvėrė tylos siena nuo Jūsų. Tokiu atveju siūlyčiau nespausti ir neversti dukros kabėti, o palikti jai erdvės liūdėti. Kad ir kaip būtų sunku, susilaikykite nuo vertinimų (pvz.: „laikas užgydo žaizdas“, „bus dar tų vaikinų“). Priimkite ir vertinkite jos jausmus rimtai. Juk jausmų stiprumas ir tikrumas nuo metų nepriklauso, ar mums šešiolika ar šešiasdešimt.
Jeigu turite klausimų, rašykite į redakciją adresu: aurelija@tzinios.lt. Profesionali psichologė visuomet pasiruošusi Jums atsakyti.