Rūta pasiryžo „Erasmus“ nuotykiui

Rūta Norkutė prieš trejus metus baigė Telšių „Germanto“ vidurinę mokyklą ir šiuo metu studijuoja matematikos ir matematikos taikymų specialybę Vilniaus universitete. Mergina pusę metų pagal „Erasmus“ programą studijavo Ispanijoje, Castilla-La Mancha universitete. Savo patirtimi apie gyvenimą ir studijas šioje šalyje ji noriai pasidalijo ir su mūsų laikraščio skaitytojais.
Grįžusi iš „Erasmus“ studijų aš prisiminiau grupės draugo atsisveikinimo žodžius, pasakytus prieš vasaros atostogas: „Tai bus geriausias pusmetis tavo gyvenime.“ Ši frazė labai paplitusi, gal net per daug, ir man nepatinka, kad kažkas paskleidė tik vienos rūšies informaciją, kad „Erasmus“ yra nuolatinė šventė, geriausias gyvenimo pusmetis… Netiesa. Aš žinau, kaip patikslinti šį teiginį. „Erasmus“ pusmetis yra įdomiausias. Įdomu – nebūtinai linksma ir paprasta, net dažniau atvirkščiai – iššūkiai mus sudomina, priverčia pajungti visus pojūčius ir suteikia tikresnių išgyvenimų.
Man buvo be galo įdomu. Pirmiausia, prabilti ispaniškai. Ištarti pirmąjį savo žodį ta kalba. Jei gerai pamenu, pirmiausia klausiau, kur atsiimti bagažą. Dabar net truputį juokinga, nes žodis į žodį pakartojau atmintinai išmoktą mokomosios knygutės frazę: „No encuentro mi equipaje.“ Tik paskui, jau praėjus kiek laiko, ėmiau improvizuoti, viskas sekėsi lengviau ir lengviau.
Atvykusią mane užgriuvo iki tol nepatirti rūpesčiai: kaip rasti būstą, fakultetą, išsirinkti studijų dalykus, bendrauti su dėstytojais, įsilieti į kitokios kultūros gyvenimą. Iš užsieniečių centro pagalbos sulaukiau mažai, jo darbuotojai „Erasmus“ studentais nelabai rūpinosi – nei laiškų atrašė, nei pakankamos ir teisingos informacijos internete pateikė (kai kuri teisinga, kai kuri pasenusi, pavyzdžiui, internete rašytas jų darbo laikas).
Kiek gąsdino žinojimas, kad paskaitos vyks ispanų kalba. Pradžia buvo gana sunki, mažai ką tesuprasdavau, galėdavau tik dairytis po auditoriją ir gaudyti pavienius žodžius. Pažangą padariau tada, kai pradėjusi lankyti ispanų kalbos kursus, bendraudama su kambariokėmis ispanėmis, studijų draugais. Jei būčiau nesimokiusi, galvodama „Aš „Erasmus“ studentė, visi dėstytojai pasirašys“, būčiau parskridusi su visomis įmanomomis skolomis, nes nebuvo nei vieno dalyko, kuriam nereikėtų skirti dėmesio. Mokymasis Ispanijoje skiriasi nuo Lietuvos: daugiau dirbama grupėmis, mokymasis siejamas su praktika, dėstytojai su studentais bendrauja kaip su jaunesniaisiais kolegomis, noriai aiškina dėstomą dalyką ir po paskaitų (skiriamas konsultacijų laikas, kai studentai gali ateiti pasiklausti, ko nesupranta). Visi dėstytojai domėjosi mano šalimi, patys pasakojo apie Ispaniją.
Norėčiau išsklaidyti mitą, kad Ispanija – rytojaus šalis ir ten visi viską atidėlioja, nepadaro laiku, nesimoko. Ispanų jaunimas gana apsišvietęs: domisi politika, menu, aplinka, daug skaito. Ispanai tikri savo krašto patriotai – jie nuolat kartoja, kad gyvena pačioje geriausioje ir gražiausioje šalyje ir kad jokios krizės jiems nebaisios. Per visą savo buvimo laiką nemačiau nė vieno liūdno ispano veido. Žmonės nuolat šypsosi ir daug kalba. Tiesa, užkalbinti anglų kalba, ispanai dažniausiai purto galvą, nes angliškai retas kuris supranta.
Be abejonės, Ispanija vilioja savo klimatu. Oras tikrai lepino, reta diena buvo be saulės. Per Kalėdas aplankiau Valencijoje gyvenančius giminaičius, pasivaikščiojau po tikrų tikriausius mandarinų ir apelsinų laukus. Tos citrusų plantacijos pasirodė tikra atgaiva akims ir, žinoma, malonumas, valgant šviežutėlius vaisius nuo paties medžio.
Šokiai Ispanijoje – tikra džiaugsmo mokykla. Ten daug tiek jaunų, tiek vyresnio amžiaus žmonių. Man teko ir su 70-mečiais bachatą pašokti. Lankydama šokių pamokas, įsitikinau, kad šokantys žmonės yra gražūs, drąsūs, linksmi, aistringi ir problemos jiems neegzistuoja. Kiek kartų mes šypsomės, nors iš tikrųjų labai gerai nesijaučiame? O štai per šokių pamokas šypsenos buvo tikros.
Sužavėjo patys žmonės. Juk iš tikrųjų jie ir kuria šalies veidą. Bendravau su daugybe žmonių ir, jei man reikėtų apibūdinti tipišką ispaną, jis būtų plepus, kalbėdamas beveik visada šypsotųsi, savo kalboje nepamirštų pašnekovo, nuoširdžiai juo domėtųsi. Merginos, ispanai labai greiti. Užkalbinimas: „Labas, kaip sekasi, kuo tu vardu?“, komplimentas: „Kokia tu graži“, prašymas: „Duok savo telefono numerį“, iš ispano lūpų nuskamba kone be pauzės. Ir visiškai rimtai.
Ispaniški pokalbiai ir fiestos (vadinamieji „Botellonai“) – reikia tai pamatyti, pabūti, nebijoti kalbėti, diskutuoti iki begalybės, net kokia nors galbūt visai absurdiška tema. Ispanijoje švenčiama ir linksminamasi labai nuoširdžiai, laisvai, nebijant pasakyti kažko netinkamo ar ką nors įžeisti.
Užbėgdama už akių klausimui, kurio visi paklaustų, pasakysiu – niekada nesigailėjau, kad pasiryžau „Erasmus“ nuotykiui. Ir patariu visiems, kuriems pažymiai ir kalbos žinios atveria duris, pro jas žengti nedvejojant. „Erasmus“ buvo puiki gyvenimo mokykla: dabar turiu daug patirties, jėgų ir svajonių, kurių iki tol neturėjau. Naujo kalno viršūnė prieš akis. Kopiam…