Trumpiausia naktis ant Šatrijos kalno, atrodo, buvo dar trumpesnė – įsiliejus į renginį „Rasos be žiūrovų“ laikas praskriejo akimirksniu. Visi susirinkusieji, kurių dauguma žemaičiai, bet būta svečių ir iš visos Lietuvos, kartu atliko ugnies pagerbimo apeigas, dainavo, šoko, palydėjo saulę ir ją pasitiko.
Jau dieną atvykusieji pasklido po Šatrijos šlaitus, pynė vainikus, puošė kalną šventei. Vakarėjant ant Šatrijos buvo atnešta ir ant aukuro uždegta nuolat netoliese deganti ugnis, atliekamos pagonybę menančios įvairios apeigos. Kiekvienas galėjo sugalvoti norą ir ant aukuro paaukoti grūdų – tokią naktį atlikus šį ritualą, viskas neabejotinai išsipildo.
Kalną apgaubus sutemoms, o danguje žybsint žaibams ir grumant perkūnui, bet taip ir nelyjant, buvo įžiebta kupolė. Vyrai sušoko trankų žemaitišką šokį „Meška“, suskambo ir laukais nuvilnijo „Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos“…
Kalno papėdėje svečiai išsitraukė atsivežtus instrumentus, pasigirdo melodija, žmonės šoko ratelius, dainavo.
Kvepėjo ką tik nupjautas šienas, pradalgėse žybsėjo jonavabaliai. Magiškos nakties įspūdį sustiprino vidurnaktį nuo Šatrijos nuridentas degantis ratas.
Luokės bendruomenė, kurios pirmininkė Marytė Beleckienė, šventės dalyvius vaišino autentiška koše – kiunke, arbata.
Kad susirinkusiųjų dainos skambėtų sodriau, į šventę aktyviai įsijungė Luokės etnografinis ansamblis „Šatrija“ (vadovė Vilija Benešienė). Ugnies šventei vadovavo Darius Ramančionis, Lietuvių etninės kultūros draugijos narys.
Išaušo gero linkintis rytas. Sutvisko rasa. Saulė vėl pradėjo savo ratą…
„Šitame Žemaitijos kampely vyksta stebuklai“, – sakė sutikta luokiškė, ir tuo abejoti nebuvo nė menkiausio pagrindo.
„Telšių ŽINIŲ“ inf.
Loading ...
