Buo­žė­niš­kis žino, kaip rasti daug grybų

Gry­ba­vi­mas 33-ejų And­riui Nor­kui – ne tik lais­va­lai­kio už­siė­mi­mas, bet ir bū­das at­si­pa­lai­duo­ti, pa­si­mė­gau­ti gam­ta, pa­si­krau­ti tei­gia­mų emo­ci­jų. O jei lai­mi­kis ge­ras – nuo­tai­ka dar pui­kes­nė. Buo­žė­niš­kis su šei­ma vi­sai ne­se­niai per ke­lias die­nas pri­rin­ko net 75 lit­rus vo­ve­rai­čių.
Mo­ni­ka GIRD­VAI­NĖ
Ei­na ten, kur ve­da nuo­jau­ta
And­rius tei­gia lai­ką leis­ti miš­ke mė­gęs jau nuo ma­žu­mės ir šmaikš­tau­ja, kad jo gry­ba­vi­mo pa­tir­tis – apie 30 me­tų. Per tiek me­tų vy­ras ne tik vie­tas su­ži­no­jęs, kur dau­giau­siai gry­bų au­ga, bet ir nuo­jau­tą iš­siug­dęs, ku­rio­je vie­to­je ga­li­ma ras­ti dau­giau miš­ko gė­ry­bių.
„Jei vie­tos miš­ke pa­žįs­ta­mos, ži­nau, kur kas au­ga. Tai per­bė­gu per sa­vo vie­tas ir pri­si­ren­ku. O jei ei­nu į ne­pa­žįs­ta­mą vie­tą, tie­siog ieš­kau, žiū­riu. Kur jau­nas eg­ly­nas – bū­na daug ba­ra­vy­kų, kur dre­bu­lės – rau­do­ni­kių. Kai gry­bau­ji daug me­tų, tie­siog at­si­ran­da nuo­jau­ta ei­ti vie­nur ar ki­tur“, – kal­bė­jo Buo­žė­nuo­se gy­ve­nan­tis vy­ras.
Iš miš­ko tuš­čio­mis gry­bau­to­jas grįž­ta re­tai, o ki­bi­ras gry­bų – ir­gi men­kas lai­mi­kis. Paš­ne­ko­vui vie­nu išė­ji­mu į miš­ką pa­si­se­ka ras­ti įspū­din­gus kie­kius gry­bų. Kar­tu su juo daž­nai gry­bau­ja, pa­de­da par­neš­ti gry­bus iki au­to­mo­bi­lio žmo­na Ge­nu­tė ir duk­ra Aus­tė­ja.
Pa­vyz­džiui, pir­mą­jį rugp­jū­čio sa­vait­ga­lį And­rius su šei­ma miš­ke pri­rin­ko net 75 lit­rus vo­ve­rai­čių.
„Vo­ve­rai­čių tai ma­žiau, tai dau­giau bū­na kiek­vie­nais me­tais. Bet šie­met jų pa­vy­ko ras­ti tik­rai įspū­din­gai daug. Ga­li bū­ti, kad per tas po­rą die­nų bu­vo su­rink­tas re­kor­di­nis kie­kis. Pa­na­šūs kie­kiai bu­vo prieš 3–4 me­tus. Ži­no­ma, ši­tiek su­rin­ko­me, nes ra­do­me ne­ma­žai di­des­nių vo­ve­rai­čių. At­ro­do, miš­kas vi­siems ži­no­mas, bet vo­ve­rai­tės, ma­no nuo­sta­bai, il­gą lai­ką ne­bu­vo rink­tos. Tie­siog sėk­mė ap­lan­kė“, – pa­sa­ko­jo il­ga­me­tis gry­bau­to­jas.
And­rius sa­kė, kad jis daž­niau­siai gry­bau­ja dvie­jo­se vie­to­se. Vie­na iš jų – Ga­dū­na­vo se­niū­ni­jo­je, ne­to­li jo gim­to­jo Gai­liš­kių kai­mo. Daž­niau­siai ten rink­da­vo ba­ra­vy­kus, tad ne­si­ti­kė­jo pri­si­rink­ti pil­nų ki­bi­rų vo­ve­rai­čių. Ki­ta vie­ta – pu­šy­nas tarp Tel­šių ir Plun­gės, kur au­ga vo­ve­rai­tės.

Lau­kia ba­ra­vy­kų der­liaus
Nors šie­met And­rius jau ga­li pa­si­džiaug­ti ne­ma­žu ras­tų gry­bų kie­kiu, jis pa­ts tvir­ti­no, kad gry­ba­vi­mo se­zo­nas dar tik pra­si­de­da. Vy­ras su ne­kant­ru­mu lau­kia, ka­da už­de­rės ba­ra­vy­kai.
„Šie­met vo­ve­rai­tėms pa­si­se­kė – ga­vo pa­kan­ka­mai drėg­mės rei­kia­mu lai­ku, to­dėl dy­go gau­siai. Kal­bant apie ba­ra­vy­kus, kol kas jų der­lius nė­ra la­bai įspū­din­gas. Pa­vy­ko tik po­rą ki­bi­rų par­si­neš­ti, nes jų bu­vo la­bai trum­pai, gal tik apie sa­vai­tę, ir tie pa­tys smar­kiai su­kir­mi­ję.
Prieš ko­kius 3–4 me­tus to­kiu kaip da­bar lai­ku jau tem­piau ba­ra­vy­kus ki­bi­rais, į miš­ką ei­da­vau per die­ną po du kar­tus – iš ry­to ir po pie­tų. Šie­met dar ti­kiuo­si su­lauk­ti ru­de­ni­nio ba­ra­vy­kų der­liaus. Ir orai la­bai pa­lan­kūs, ga­vo­me daug lie­taus, ir ši­lu­mos ža­da. Be to, ieš­ko­da­mas gry­bų pa­ste­biu, kad jau pa­si­ro­do pa­vie­nių ba­ra­vy­kų, kaip aš va­di­nu – žval­gų. Jei jiems pa­tiks oro są­ly­gos, pra­dės dyg­ti ma­siš­kai“, – ti­ki­si pa­šne­ko­vas.
Vy­ras tei­gė, kad gry­bus rink­ti jam pa­tin­ka la­biau nei val­gy­ti, tad sau šei­ma jų pa­si­lie­ka tik ne­di­de­lį kie­kį. Su­rink­tas miš­ko gė­ry­bes jie par­duo­da, iš­da­li­ja drau­gams ir pa­žįs­ta­miems.
Ne­pak­lys­ti pa­de­da tech­no­lo­gi­jos
Miš­kuo­se ne tik lau­kia gė­ry­bės, bet ir ty­ko pa­vo­jai. A. Nor­kus sa­ko, kad daug lai­ko pra­leis­da­mas miš­ke jo­kių bai­mių ten ei­da­mas ne­tu­ri, o ne­pa­sik­lys­ti ne­ži­no­muo­se miš­kuo­se jam pa­de­da šiuo­lai­ki­nės tech­no­lo­gi­jos.
„Te­le­fo­nuo­se yra pro­gra­mos, skir­tos brai­žy­ti marš­ru­tą že­mė­la­py­je. Įsi­jun­gęs ją aš ga­liu klai­džio­ti po miš­ką, ne­si­jau­din­da­mas, kad pa­si­kly­siu. Kai no­riu grįž­ti prie au­to­mo­bi­lio, tik pa­si­žiū­riu, į ku­rią pu­sę ei­ti, ir sėk­min­gai pe­rei­nu“, – pa­sa­ko­jo gry­bau­to­jas.
Kai gry­bų ne­be­lie­ka, buo­žė­niš­kis ski­ria lai­ką ki­tiems po­mė­giams – pro­gra­ma­vi­mui, elekt­ro­ni­kos konst­ra­vi­mui. Šei­ma tu­ri ne­di­de­lį ūkį, kur dar­buo­da­mie­si ir il­sė­da­mie­si pra­lei­džia di­džią­ją lai­ko da­lį.
And­rius, pa­pra­šy­tas pa­si­da­ly­ti pa­ta­ri­mais, kaip ras­ti kuo dau­giau gry­bų, sa­kė: „No­rint kuo dau­giau pri­si­rink­ti, rei­kia steng­tis bū­ti miš­ke pir­mam, kol ki­ti ne­sus­pė­jo vis­ko nu­rink­ti. Ge­riau­siai gry­bau­ti ei­ti sa­vai­tės vi­du­ry­je, kai miš­kas bū­na at­si­ga­vęs po sa­vait­ga­lio lan­ky­to­jų. O jei iki miš­ko ga­li nu­vyk­ti tik sa­vait­ga­liais, tai ta­da reik­tų ei­ti į jį kuo gi­lyn, kur re­čiau už­klys­ta ki­ti gry­bau­to­jai.
Aiš­ku, rei­kia ne­pa­mirš­ti, kad gry­ba­vi­mas – kaip lo­te­ri­ja: išei­ni į miš­ką ir ne­ži­nai, pil­no­mis ar tuš­čio­mis ran­ko­mis grį­ši.“