Vio­le­tos ir Arū­no Usių gy­ve­ni­mo va­rik­lis – op­ti­miz­mas

Upy­no­je gy­ve­nan­čių Vio­le­tos ir Arū­no Usių puo­se­lė­ja­mas ūkis pla­čiai ži­no­mas ne tik Tel­šių ra­jo­ne, bet ir už jo ri­bų.
Ūkis mo­der­niai su­tvar­ky­tas, gy­ven­vie­tę puo­šia sko­nin­gai ap­žel­din­ta Usių gy­ve­na­mo­ji ap­lin­ka. Ne­pai­sant užim­tu­mo ir įtemp­tos die­not­var­kės, Usių šei­ma yra vie­na ak­ty­viau­sių Upy­nos bend­ruo­me­nė­je. Glau­džiai bend­ra­dar­biau­ja su Upy­nos se­niū­ni­ja ir Upy­no­je vei­kian­čio­mis or­ga­ni­za­ci­jo­mis. Nie­ka­da neat­si­sa­ko pa­dė­ti, min­ti­mis ir dar­bais yra ini­cia­ty­vūs ir pa­trio­tiš­ki upy­niš­kiai.
Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ
Ūkis kles­ti
Ūki­nę veik­lą A. ir V. Usiai pra­dė­jo 2001 m. Arū­nas pa­me­na, jog to­kiam jųd­vie­jų su­ma­ny­mui ne­pri­ta­rė nė vie­nas jų tė­vų. Prie­šin­gai, ste­bė­jo­si, kad jis val­diš­ką dar­bą se­niū­ni­jo­je iš­kei­tė į ūki­nin­ka­vi­mą.
Prieš de­vy­nio­li­ka me­tų jau­na šei­ma įsi­kū­rė Upy­no­je – Vio­le­tos tė­viš­kė­je. Iš­si­nuo­mo­jo 28 ha že­mės, nu­si­pir­ko trak­to­riu­ką, tė­vai pa­do­va­no­jo ke­tu­rias kar­ves.
Šian­dien ūkis kles­ti, dir­ba­mos že­mės val­dos iš­si­plė­tė, o gal­vi­jų skai­čius išau­go iki 250, iš
ku­rių – 100 mel­žia­mų kar­vių.
Pa­si­tik­da­mi ūkio gy­va­vi­mo dvi­de­šimt­me­tį Usiai at­vi­rau­ja, jog da­bar var­gu ar ryž­tų­si to­kiam žings­niui: „Ta­da bu­vo­me stu­den­tai, į vis­ką žvel­gė­me op­ti­mis­tiš­kai, su en­tu­ziaz­mu, sva­jo­jo­me ir nė­rė­me į nau­ją veik­lą. Ne­bi­jo­jo­me ri­zi­kuo­ti.“
Usių šei­mo­je gi­mė trys vai­kai – dvi duk­ros ir sū­nus. Vy­res­nio­ji Si­mo­na (25 m.) dir­ba far­ma­ci­jos sri­ty­je Tel­šiuo­se, vi­du­ri­nio­ji Ju­li­ja (21 m.) stu­di­juo­ja me­di­ci­ną, sū­nus Taut­vy­das (8 m.) – jau­na­sis fut­bo­li­nin­kas.
Di­de­lė kon­ku­ren­ci­ja
Per be­ne du de­šimt­me­čius ūki­nin­ka­vi­mo bū­ta vis­ko: pel­nin­gų me­tų ir, prie­šin­gai, nuo­sto­lin­gų, ta­čiau Arū­nas ir Vio­le­ta op­ti­mis­tiš­kai nu­si­tei­kę. Svar­biau­sia, jų tei­gi­mu, kad tik bū­tų svei­ka­tos.
Upy­nos se­niū­ni­jo­je – daug stip­rių ūkių, tad kon­ku­ren­ci­ja ne­ma­ža. A. Usis šmaikš­tau­ja, jog tai tur­būt ir yra jo va­ro­mo­ji jė­ga, ne­lei­džian­ti nie­ka­da už­snūs­ti.
Ūki­nin­kų lau­kuo­se ve­ši tra­di­ci­nės kul­tū­ros: rap­sai, kviet­ru­giai, mie­žiai, pie­vos ir kt. Per me­tus pri­ku­lia­ma per 4 000 to­nų.
A. Usis pa­sa­ko­jo, jog nuo jų ūki­nin­ka­vi­mo pra­džios že­mės kai­nos ge­ro­kai šok­te­lė­jo aukš­tyn: pir­muo­sius hek­ta­rus jis pir­ko už 300 Eur, o šian­dien už hek­ta­rą že­mės Upy­nos se­niū­ni­jo­je ten­ka pa­klo­ti net 5 000 Eur.
Ap­gai­les­tau­ja Arū­nas, jog pie­ni­nin­kys­tės ūkis iš­gy­ve­na ga­na sun­kų lai­ko­tar­pį: „Pie­no kai­nas pri­ly­gin­čiau ame­ri­kie­tiš­kiems kal­niu­kams, o blo­giau­sia, kad var­to­to­jai to ne­ma­to. Šiek tiek leng­viau kal­bė­ti apie grū­dus. Ry­te žvilg­te­lė­jai į kai­nas tarp­tau­ti­nė­se bir­žo­se, ir ra­mu. Ga­li kaž­ką pla­nuo­tis. De­ja, su pie­nu taip nė­ra.“
Koks bus šių me­tų der­lius, ūki­nin­kas bi­jo­jo dar pro­gno­zuo­ti, tai ga­lė­tų pa­tiks­lin­ti maž­daug po mė­ne­sio: „Kol kas vis­kas ge­rai, bet gam­ta toks da­ly­kas, ne­nus­pė­si. Tad nuo ko­men­ta­rų čia ge­riau su­si­lai­ky­ti. Kol kas vis­kas idea­lu! Mū­sų re­gio­ną ap­len­kė kru­šos, škva­lai. Jei dar po­rą sa­vai­čių ne­nusk­riaus­tų, vis­kas tu­rė­tų bū­ti pui­ku.“
Pa­ra­ma – pa­spir­tis ūkiams
Apie pen­kias­de­šimt pro­cen­tų vi­sos ūky­je esan­čios tech­ni­kos upy­niš­kiai įsi­gi­jo pa­si­nau­do­ję įvai­ria pa­ra­ma ūki­nin­kams. Šia su­tei­kia­ma ga­li­my­be Arū­nas vi­sa­da ra­gi­na pa­si­nau­do­ti ir ki­tus. Jo nuo­mo­ne, tai – di­de­lė pa­spir­tis ūkiams.
„Kiek­vie­nais me­tais sten­gia­mės in­ves­tuo­ti į ūkio ge­ro­vę. Nau­jau­sias mū­sų pir­ki­nys – kom­bai­nas, ku­ris yra la­bai mo­der­nus, pa­ts val­do­si, jo ne­rei­kia net vai­ruo­ti, svar­bu nu­ro­dy­ti už­duo­tį ir ga­le lau­ko ap­si­suk­ti“, – kal­bė­jo pa­šne­ko­vas. Pri­si­pa­žįs­ta Arū­nas, jog jam dar ne­te­ko vai­ruo­ti šios iš­ma­nio­sios tech­ni­kos, ji pa­ti­kė­ta labiausiai patyrusiam ūkio dar­buo­to­jui.
Džiau­gia­si dar­buo­to­jais
Usių ūky­je dir­ba 12 žmo­nių, ir ne bet ko­kių, o la­bai darbš­čių ir ge­rų. Jų am­žius svy­ruo­ja nuo 22 m. iki 57 m.
Vio­le­ta džiau­gia­si, jog dar­buo­to­jų kai­ta la­bai mi­ni­ma­li. Dir­ban­tys žmo­nės la­bai at­sa­kin­gai žiū­ri į dar­bą. Arū­nas ant­ri­na žmo­nai, jog su dar­buo­to­jais jiems tik­rai pa­si­se­kė, ne­rei­kia vaikš­čio­ti iš pa­skos ir jų pri­žiū­rė­ti, vi­si ži­no sa­vo pa­rei­gas.
Usių ūkio lau­kams – gar­bin­gas ap­do­va­no­ji­mas
Ne­se­niai Vio­le­tos ir Arū­no ūkis pel­nė gar­bin­gą ap­do­va­no­ji­mą. Įmo­nės „Syn­gen­ta“ or­ga­ni­zuo­ta­me kon­kur­se „Gra­žiau­sias „Ela­tus Era“ lau­kas“ upy­niš­kių ja­vų lau­kai užė­mė pir­mą­ją vie­tą.
Da­ly­vau­ti šia­me kon­kur­se tė­ve­lius pa­ska­ti­no duk­ros. Lie­pos pra­džio­je šei­ma nu­fo­tog­ra­fa­vo žie­mi­nių kvie­čių ‚Eu­fo­ria‘ lau­ką, pa­va­di­no jį že­mai­tiš­kai „Vuo bus grū­du­ku“ ir la­bai pa­pras­tai, bet taik­liai api­bū­di­no: „Vīn tu­die, ka nau­duo­jam „Ela­tus Era“, mū­sa ja­velē aug labā gražē. I pa­na­šu, ka šēs metās už­de­ries baisē gers aug­lios.“
Tik­ra mei­lė sa­vo kraš­tui
Usių šei­mai ge­rų žo­džių ne­gai­li Upy­nos se­niū­ni­jos se­niū­nas Do­na­tas Žel­vys: „Gra­žu ma­ty­ti, kaip tė­ve­liai įtrau­kia sa­vo at­ža­las į Upy­nos gy­ve­ni­mo sū­ku­rį. Duk­te­rys Si­mo­na ir Ju­li­ja yra pa­grin­di­nės Upy­nos gy­ve­ni­mo vie­šin­to­jos, fo­tog­ra­fės ir mi­ni fil­mų apie Upy­ną kū­rė­jos. Usių šei­mai ar­ti šir­dies ir spor­tas. Ma­no ži­nio­mis, Usių ūkis re­mia Tel­šių fut­bo­lo ko­man­dą „Džiu­gas“, rei­ka­lui esant, Arū­nas tei­sė­jau­ja Upy­nos spor­to klu­bo or­ga­ni­zuo­ja­mo­se spor­to šven­tė­se. Usių šei­ma yra ti­kin­ti ir re­mian­ti baž­ny­čią. Jų ini­cia­ty­va bu­vo at­nau­jin­ta Šv. Jo­no Lab­da­rio baž­ny­čios var­pi­nė. Prieš ke­le­tą me­tų Vio­le­tos ir Arū­no šei­mos dė­me­sį pa­jau­tė ir Upy­nos pa­grin­di­nės mo­kyk­los mo­ki­niai, ku­rie kar­tu su mo­ky­to­jais ap­si­lan­kė Drus­ki­nin­kų van­dens par­ke. Tai tik da­lis mi­nė­tos šei­mos ge­rų­jų dar­bų. Duok Die­ve, kad jai ne­trūk­tų svei­ka­tos ir tik­ros mei­lės sa­vo kraš­tui.“