Kodėl stambūs pieno ūkiai gauna europinę kainą

Visuose ūkiuose primelžtas pienas atrodo vienodai. Tad kodėl stambieji ūkiai už natūralų pieną jau seniai gauna europinę kainą, o smulkiesiems tenka mažiau? Kodėl tokia nelygybė? Kiek ją nulemia besipelnantys tarpininkai ir kiek – pieno kokybė ar kiti faktoriai?

Europos Sąjungoje pieno supirkimo kainos negali būti reguliuojamos, nes tai prieštarautų Bendrijos teisės aktams. Pieno, kaip ir bet kitų produktų, kainas gali nustatyti tik laisva rinka.

Pieno supirkimo kainai didžiausią įtaką daro trys rinkos veiksniai – pieno kokybė, baltymų ir riebalų santykis bei pieno kiekis. Tik visusšiuos tris pagrindinius kriterijus vykdantys ūkiai gauna aukščiausią supirkimo kainą.

Per šių metų dešimt mėnesių tokiems ūkiams Lietuvoje, kurie patiekė apie65 proc. viso supirkto kiekio, už natūralų pieną didžiausios šalies perdirbimo įmonės vidutiniškai mokėjo 323 eurus už toną. Panašiai pagal dešimties mėnesių vidurkį už pieną stambiesiems tiekėjams mokėjo ir didžiosios ES pieninės – 334 eurus už toną.

Tuo tarpu bendrai visiems ūkiams Lietuvoje per sausį-spalį vidutinė kaina už natūralų pieną siekė 285 eurus už toną.

Vadinasi,smulkūs ūkiai – priešingai nei didieji – gavo mažiau, ypač tie, iš kurių pieną superka ir perparduoda tarpininkai.

Per maži ūkiai

Pagrindinė Lietuvos pieno sektoriuje egzistuojanti problema – per maži pieno ūkiai, lemiantys žemą jų efektyvumą ir nerentabilumą.

Remiantis pieno supirkimo taisyklėmis, pieno ūkiams, kurie nusileidžia pagal kokybinius reikalavimus dėl prastesnių leidžiamų bakterijų ir somatinių ląstelių skaičiaus, taikomos nuoskaitos. O už išskirtinai aukštos kokybės pieną, kai nustatyti kokybiniai rodikliai viršijami, mokami priedai.

Atskiras klausimas – iš žemdirbių pieną superkantys ir jį perdirbėjams perparduodantys tarpininkai, kurie tarpsta ūkininkų sąskaita.

Šiuo metu pieną superka 58 rinkos dalyviai. Iš jų tik apie 20 užsiima pieno perdirbimu. Vos keli dar gali vadintis tikraisiais žemdirbių kooperatyvais, o likusi pusė užsiima tarpininkavimu -pigiai superka pieną iš ūkininkų ir brangiai perparduoda jį perdirbimo įmonėms.

Iš tokių tarpininkų superkama beveik trečdalis visos žaliavos, kuriems dėl žemesnių pieno kokybinių ir sudėties rodiklių perdirbėjai mokatik šiek tiek mažiau nei stambiems ūkiams. Tačiau ta kaina vis vien yra aukštesnė, nei šalies vidurkis.

Deja, bet supirkimo kainos, kurias perdirbėjai sumoka tarpininkams, oficialioje statistikoje nefigūruoja. Jų viešinimas ženkliai praskaidrintų rinką. Į oficialias suvestines įtraukiama tik ta kaina, kurią tarpininkai kaip supirkėjai sumoka ūkininkams. Tai dar labiau iškreipia vidutinę kainą ir ją sumažina.

Ūkių daug, bet pieno mažai

Prekinių pieno ūkių, kurie parduoda žaliavą rinkai, Lietuvoje yra maždaug 18 tūkst., o viename prekiniame ūkyje vidutiniškai laikoma 12 pieninių karvių.

Pavyzdžiui, Airijoje ūkių skaičius yra toks pat kaip Lietuvoje, tačiau jų ūkyje vidutiniškai laikoma 80 karvių. Todėl airiai primelžia penkiskartdaugiau pieno. O vidutinė pieno supirkimo kaina atitinkamai yra aukštesnė nei šalies vidurkis Lietuvoje, tačiau beveik tokia pat, kokią gauna didieji mūsų šalies ūkiai.

Kodėl svarbus didelis pieno kiekis

Supirkimo kaina tiesiogiai priklauso nuo tiekiamo pieno kiekio – kuo jis didesnis, tuo žaliavos supirkimo kaštai yra mažesni, o kokybės kontrolė paprastesnė. Todėl žaliavos kainodaroje svarbus yra pieno surinkimo būdas: ar pienas paimamas iš ūkyje esančio šaldytuvo, ar surenkamas pieno supirkimo punkte, ar žaliavą tiekėjas pristato tiesiogiai į pieno perdirbimo įmonę.

Pieno surinkimas iš pavienių smulkių gamintojų sudaro svarbią kaštų dalį, kurią prisiima supirkimo įmonės.Taigi pristatyto į pieno perdirbimo įmonę pieno savikaina yra artima tarpininkams mokamai kainai.

Pieno surinkimo kaštus sudaro ne tik žaliavos transportavimas, bet ir išlaidos pieno supirkimo punktams išlaikyti – pienovežių parkas, elektra, darbuotojų užmokestis, vanduo, plovimo ir dezinfekavimo priemonės, laboratorinė įranga, šaldymo ir temperatūros palaikymo įranga, pieno laboratoriniai tyrimai.

Smulkieji pieno gamintojai Lietuvoje negali pasiekti masto ekonomijos, neturi finansinių išteklių investicijoms į gamybos efektyvumą. Todėl kokybiniai ir kiekybiniai žaliavinio pieno rodikliai Lietuvoje, palyginti su ES vidurkiu, yra vieni prasčiausių.

Todėl smulkusis ūkininkas negali gauti tokios pat kainos už pieną, kokią gauna stambūs tiekėjai, gebantys patiekti aukščiausios kokybės žaliavą, kuri pagal sudėties ir kokybinius reikalavimus, baltymų ir riebalų kiekį smarkai lenkia mažųjų gamintojų produkciją.

Tačiau vien didelis pieno kiekis negali garantuoti norimos supirkimo kainos. Pasitaiko atvejų, kai gana nemaži, daugiau kaip 100 karvių laikantys ūkiairinkai patiekia didelį aukštos kokybės pieno kiekį. Tačiau dėl mažesnių baltymų ir riebalų rodiklių, perskaičiavus juos atitinkamu koeficientu, žaliavos supirkimo kaina tokiam ūkiui bus mažesnė, nei tokį patį pieno kiekį pristačiusiam, tačiau ir aukštus riebalų bei baltymų rodiklius išlaikusiam ūkiui.

Didžiausia vertė – baltymai ir riebalai

Kiekviename ūkyje pienas gaminamas skirtingo riebumo ir baltymingumo. Kuo daugiau riebalų ir baltymų turi pienas, tuo perskaičiavimo koeficientas yra aukštesnis, o mokama kaina didesnė.

Tarp ES šalių Lietuva išsiskiria aukšto riebumo pienu, pagal šį rodiklį esame septintoje vietoje. Tačiau pagal baltymingumo rodiklius esame sąrašo pabaigoje (25 pozicija).

Ekonomine prasme pieno baltymų rodikliai supirkimo kainai turi didesnės įtakos. Kuo žalias pienas turi daugiau baltymų, tuo daugiau galima pagaminti sūrių bei išrūgų. Šie gaminiai yra svarbiausi lietuviški produktai, kurie pagal eksportą sudaro didžiausią pardavimų vertę. Vidaus rinkoje švieži baltyminiai pieno produktai – varškė, sūris, jogurtas, kefyras ir pienas – taip pat sudaro didelę pardavimų dalį.

Pieno riebalų kiekis aktualus sviesto ir grietinėlės gamyboje, realizuojant šiuos produktus vidaus ir eksporto rinkose. Tačiau bendroje šalies pieno gaminių pardavimų struktūroje šie produktai sudaro mažiau reikšmingą dalį.

Kaina – už kokybę

Vienas svarbiausių kriterijų superkamo pieno kainoje yra pieno kokybė.

Geresnės kokybės pienui perdirbti reikia mažiau kaštų, be to geresnės kokybės pieno produkcijos išeiga yra didesnė.

Kai kurių produktų gamybai reikalingas itin aukštos kokybės žalias pienas. Atšaldytas auštos kokybės ir ekologiniuose ūkiuose pagamintas pienas superkamas brangiausiai.