Praėjusių metų vasarą nusprendžiau emigruoti į Londoną: nedžiugino nei Lietuvoje turimas darbas, nei gaunamas atlyginimas, todėl pamaniau, kodėl gi neišbandžius savo laimės šiame didmiestyje. Pasiruošimas išvykti buvo gana skubotas: susitariau su Londone gyvenančia drauge, kad kurį laiką apsistosiu pas ją, ir susiradau darbą viename šio miesto barų. Įsidarbinti nebuvo labai sudėtinga, tad pamaniau, kad ir tuomet, jei darbas nepateisins mano lūkesčių, galėsiu susirasti kitą darbovietę. Buvau visai neseniai išsilaikiusi vairuotojo teises, stengiausi įgyti kiek įmanoma daugiau praktikos, tačiau vairuodama Londone jaučiausi labai nedrąsiai – eismas kita puse mane tiesiog mušė iš vėžių. Vieną vakarą, kuomet vykau į darbą, į mano automobilį atsitrenkė kitą automobilį vairavęs asmuo, ir dėl patirto stipraus smūgio praradau sąmonę.
Atsipeikėjau ligoninės palatoje, ir susivokiau, kad taip ir nenuvykau į darbą. Paėmusi savo mobilųjį telefoną pamačiau daugybę praleistų skambučių bei piktų baro savininko žinučių. Buvau kaltinama atsakomybės stoka, ir darbdavys už šią pravaikštą grasino mane atleisti. Nieko nelaukdama paskambinau baro savininkui ir papasakojau apie susiklosčiusią situaciją. Iš pradžių jis nenorėjo patikėti, tačiau vėliau suprato, kad man metami kaltinimai buvo nepagrįsti. Žinoma, tai labai piktino ir net skaudino, todėl nusprendžiau išėjusi iš ligoninės susirasti naują darbą.
Deja, gydytojų prognozės buvo ganėtinai liūdnos: kadangi patyriau ne tik smegenų sutrenkimą, bet taip pat ir daugybinius kaulų lūžius, apie išėjimą iš ligoninės galėjau tik pasvajoti. Pirmomis dienomis ligoninėje nežinojau, ko imtis: juntamas skausmas neleido net pajudėti, todėl paprasčiausiai buvau prikaustyta prie lovos. Šiek tiek nuotaiką praskaidrindavo draugės apsilankymai mano palatoje – naujų pažinčių Londone dar nebuvau spėjusi užmegzti, todėl didelio lankytojų srauto tikrai negalėjau tikėtis. Lietuvoje likę artimieji man kasdien skambindavo, ir teiravosi, ar atvykti manęs aplankyti, tačiau pamaniau, kad tikrai nėra jokio reikalo tą daryti – juk kelionė pareikalaus gana nemažų išlaidų.
Vėliau, kuomet jaučiausi šiek tiek geriau, mano ištikimiausiu draugu tapo planšetinis kompiuteris: kiekvieną dieną sekiau Lietuvos ir pasaulio naujienas, skaičiau elektronines knygas, ir t.t. Kartą benaršydama internete visai netikėtai radau reklaminį skelbimą, kuriame buvo siūloma gauti kompensaciją už patirtą eismo įvykį. Pamaniau, kad tai – tarsi ženklas iš kažkur aukščiau, todėl nieko nelaukdama užpildžiau reikalingus duomenis. Labai greitai sulaukiau konsultanto skambučio – papasakojau, kokia yra mano situacija, ir man buvo pranešta, kad turiu tikrai nemažus šansus išsikovoti man priklausančią pinigų sumą. Svarsčiau, kad gali prireikti tikrai nemažų pastangų gauti kompensaciją, tačiau viskas vyko gerokai paprasčiau nei tikėjausi: teisiniais formalumais už mane pasirūpino „Insito kompensacijos“, todėl man tereikėjo palaukti, kol bus priimtas sprendimas.
Maloniai nustebino tai, kad kompensaciją gavau dar prieš išeidama iš ligoninės, o priskirta pinigų suma pranoko mano lūkesčius. Kadangi mano automobilis buvo taip suniokotas, kad jo taisyti paprasčiausiai neapsimokėjo, gavau kompensaciją ne tik reabilitacijai, bet taip pat ir automobilio keitimo išlaidoms. Išėjusi iš ligoninės iš karto ėmiausi naujo darbo paieškos: nors baro savininkas norėjo, kad grįžčiau darbą, tačiau visiškai neturėjau noro su juo turėti reikalų.
Dabar žinau, kad po tamsos visada pateka saulė: nors atrodė, kad mano situacija yra visiškai beviltiška, tačiau ji leido daug ko pasimokyti. Ėmiau dar labiau branginti savo artimuosius, kurie vis dėlto atvyko manęs aplankyti, ir, žinoma, dar labiau ėmiau vertinti ligoninės personalo darbą – medikams esu labai dėkinga ne tik už būtinąją pagalbą, bet taip pat ir už palaikymą man sunkiu laikotarpiu. Daugiau informacijos rasite čia.
Loading ...
