Že­mai­čių kul­tū­ros drau­gi­ja: 2024-ie­ji – Žemaitiško raš­to me­tai

Lapk­ri­čio 22-ąją po­sė­džia­vęs Že­mai­čių kul­tū­ros drau­gi­jos pre­zi­diu­mas nu­ta­rė pa­siū­ly­ti Že­mai­ti­jos sa­vi­val­dy­bių ta­ry­boms 2024-uo­sius pa­skelb­ti Že­mai­tiš­ko raš­to me­tais, pa­reng­ti ir pa­tvir­tin­ti Že­mai­tiš­ko raš­to me­tų pa­mi­nė­ji­mo pro­gra­mą.

Ais­tas MEN­DEI­KA

Pa­sak Že­mai­čių kul­tū­ros drau­gi­jos pir­mi­nin­ko pro­fe­so­riaus Al­gir­do Žeb­raus­ko, sep­ty­nių Že­mai­ti­jos sa­vi­val­dy­bių – Tel­šių, Skuo­do, Plun­gės, Kre­tin­gos, Rie­ta­vo, Ma­žei­kių, Ši­la­lės – spren­di­mas 2022-uo­sius pa­skelb­ti Že­mai­čių kal­bos me­tais pa­si­tei­si­no su kau­pu.

„2022-uo­sius pa­skel­bus Že­mai­čių kal­bos me­tais pa­da­ry­ta daug dar­bų. Nors ir su­dė­tin­gas ke­lias, ta­čiau sten­gia­mės, kad že­mai­čių kal­ba bū­tų įtei­sin­ta kaip Že­mai­ti­jos re­gio­no kal­ba. De­ja, kaž­ko­dėl ša­lies val­džios vir­šū­nė­se jau­čia­ma to­ta­li­nė to­kio sie­kio bai­mė. Nors apie re­gio­ni­nio iden­ti­te­to, tau­tiš­ku­mo iš­sau­go­ji­mą kal­ba­ma ir dau­ge­ly­je Eu­ro­pos Są­jun­gos tei­sės ak­tų. Taip pat Lie­tu­va ra­ti­fi­ka­vo ne vie­ną do­ku­men­tą, ku­riuo ša­lys ra­gi­na­mos steng­tis iš­sau­go­ti kal­bi­nę įvai­ro­vę. Ta­čiau Lie­tu­va šio­je sri­ty­je yra aut­sai­de­rė, jai iki tik­rų pa­stan­gų iš­sau­go­jant kal­bi­nę įvai­ro­vę dar to­li“, – „Tel­šių ŽI­NIOMS“ sa­kė A. Žeb­raus­kas.

Že­mai­tiš­ko raš­to me­tai bus Že­mai­čių kal­bos me­tų tę­si­nys. Anot drau­gi­jos pir­mi­nin­ko, kal­bė­ti že­mai­tiš­kai ga­li­me, bet dar rei­kia iš­mok­ti ra­šy­ti ir skai­ty­ti že­mai­tiš­kai.
„Jau tu­ri­me pa­da­rę va­di­na­muo­sius „pa­ruoš­tu­kus“, ku­riuo­se paaiš­kin­ta, ko­kius kom­piu­te­rio kla­via­tū­ros myg­tu­kus pa­spaus­ti, kad ga­lė­tu­me pa­ra­šy­ti že­mai­tiš­kas rai­des“, – kal­bė­jo A. Žeb­raus­kas.

Siek­da­mi 2024-uo­sius pa­skelb­ti Že­mai­tiš­ko raš­to me­tais, Že­mai­čių kul­tū­ros drau­gi­jos pre­zi­diu­mo na­riai ke­ti­na pa­ra­gin­ti Že­mai­ti­jos sa­vi­val­dy­bių ta­ry­bas ne tik jiems pri­tar­ti, bet ir ak­ty­viai nau­do­ti Lie­tu­vos he­ral­di­kos ko­mi­si­jos pa­tvir­tin­tus Že­mai­ti­jos sim­bo­lius – her­bą ir vė­lia­vą.

„Taip pat pra­de­da­me fun­da­men­ta­lios Že­mai­ti­jos is­to­ri­jos ren­gi­mo pro­ce­są. Da­bar Že­mai­ti­ja yra is­to­ri­nė že­mė, ta­čiau ne­tu­ri sa­vo is­to­ri­jos. Kuo ji blo­ges­nė už, pa­vyz­džiui, Ško­ti­ją ar Vel­są? Juk Že­mai­ti­ja tu­ri ir­gi la­bai tur­tin­gą sa­vo praei­tį. Tar­kim, jei ne trys že­mai­čiai ir vie­nas lie­tu­vis, gal­būt da­bar Lie­tu­va bū­tų ne res­pub­li­ka, o mo­nar­chi­nė vals­ty­bė. Bu­vo net su­ras­tas kaž­koks vo­kie­tis Ul­ri­chas, su­ti­kęs tap­ti Lie­tu­vos ka­ra­liu­mi. Ta­čiau tam anuo­met pa­si­prie­ši­no ke­tu­ri vy­rai. Va­do­vė­liuo­se Že­mai­ti­jos, ga­li­ma sa­ky­ti, nė­ra. Kreip­si­mės į uni­ver­si­te­tus, ieš­ko­si­me is­to­ri­kų, taip pat bus rei­ka­lin­ga ir pri­va­ti pa­ra­ma. Pa­žiū­rė­si­me, ar to­kiai is­to­ri­jai iš­leis­ti Lie­tu­va jau pri­bren­do“, – dės­tė A. Žeb­raus­kas.