Ponia Laima sutiko duoti interviu vis kartodama: „Nieko įdomaus mano gyvenime, gyvenau kaip pilka pelė.“ O aš mačiau valiūkišką šypseną ir šelmiškai žiburiuojančias akis. Kai nuėjau į jos šiltus ir jaukius namus, pajutau, kad kiekviena kertelė pilna buvusio gyvenimo. Bet viskas dar gyva, viskas laukime ir laikas nuo laiko čia suklega vaikai, anūkai.
Nors gyvena Mažeikiuose ir dar Laisvės gatvėje, Laimos kieme – tvartelis su aptvarėliu, kuriame kudakuoja 24 vištos ir 1 gaidys, pensininkas, bet labai solidaus stoto ir brūkšniuotai, storai plunksnuotas. Turi ji ir pasivaikščiojimų draugą – šunelį Spaikį. Irgi nebe jauną.
Kalbėjomės apie viską gabalais. Šalia kvepėjo palengva ir kruopščiai ruošiami pietūs (išėjo skanūs).
Taip mėginsiu ir parašyti – apie viską lyg ir atskirai, bet ir kartu, nes tai tėvo subrandintos mergaitės ir brandžios moters visko pilnas gyvenimas. Beje, jau aštuoneri metai, kaip Laima yra našlė.
Ir apie savo, kaip prekių žinovės darbą Mažeikių vartotojų kooperatyve, visai nė žodžio nepasakė.
Apie Tėvą
Esu gimusi ir augusi Plungėje. Šeimoje augau viena. Kai manęs laukėsi, tėvas tikėjosi berniuko – bus mano Rimis. Nesvarbu, kad buvau mergaitė, jis vis vien mane vadino Rimiu.
Jis visko mane išmokė. Man buvo kokie šešeri metai, kai su jo draugais išplaukėm valtele Babrungo upe. Klausia manęs – ar nori išmokti plaukti? Kaip nenorėsi. Paėmė mane ant rankų ir išmetė į vandenį. Išplaukiau ir išmokau plaukti. Kai mudu dviese nuvažiuodavom į Palangą, tai aš nuo tilto posūkio jau šokdavau į jūrą. Smagumėlis buvo nardyti. Tik kartą pamatė kaimynai ir pasakė mamai. Taip baigėsi didieji nardymai nuo tilto. Kai buvau dešimties metų, tėvas įtaisė vokišką trofėjinį dviratį. Moterišką, bet man per didelį. Žaizdos blauzdose nespėdavo gyti, bet buvau kieta dviratininkė.
Tėvas turėjo nusipirkęs motociklą Ižas. Laikėme mažą šunelį, vardu Filka. Važiuojant į grybus sėdėdavau ant bako su pagalvėle. Mama drausdavo šunelį ant motociklo vežti. Tai tėvas paimdavo ilgą burnosą, kad mane apdengtų, ir, aišku, taip paslėpdavom ir šunelį. Miške pavargstu, tai jis ima mane ant rankų, o aš ant rankų imu Filką… Taip ir grybaudavom. Man atrodė, kad jam padedu, nes Filką juk aš nešu.
Tėvas visada pakylėdavo dideliems darbams, kartais nutrūktgalviškiems, bet visada drąsiems žygiams. Mačiau jo meilę ir didelį pasitikėjimą. Jis tarsi rodė ir sakė: būk drąsi ir niekada nebijok.
Tėvas buvo šiaulietis. Važiuodamas Šiaulių keliu, ties Telšiais žuvo. Kokius pusę metų negalėjau tuo patikėti. Vis maniau, kad čia gal jo pokštas. Kai suvokiau, aprimau. Nutariau išvažiuoti gyventi į Šiaulius pas Tėvo mamą. Bet, mamai parvažiavus gyventi į Mažeikius, parvažiavau pas mamą ir aš. Man tada buvo 12 ar 13 metų.
Mokslai, vyras, vaikai, žodžiu – gyvenimas
Baigusi vidurinę mokyklą, įstojau į Lietkoopsąjungos Vilniaus technikumą. Jį baigiau 1974 m., įgijau „maisto ir pramoninių prekių mokslą“. Taip ir parašyta. Kadangi baigiau su pagyrimu, man pasiūlė likti technikume. Įdarbino sekretore-laborante. Gavau paskyrimą dirbti Vilniuje. Ir jau po metų Vilnius ėmė man nepatikti. Ankštas buvo ne tik bendrabutis, bet ir mieste atrodė ankšta. Augusi dideliam savo kieme su sodu ir daržais, čia neturėjau kur išsitiesti. Išvažiavau iš to didelio miesto.
Tais pačiais metais pagimdžiau, ištekėjau, o 1975-ais įstojau į Maskvos ordena družbi narodov kooperativnii institut (lietuviškai būtų – Maskvos tautų draugystės ordino kooperacijos institutas). Tėvo mokymas nebijoti sunkumų perniek nenuėjo. Tame pačiame laike tilpo ne tik darbas, studijos važinėjant į Maskvą, bet ir vaikų auginimas. Institute mokiausi neakivaizdiniu būdu ir vienus metus studijas pratęsiau. Baigiau 1981 metais, įgijau tovaroviedenie i organizacija torgovli promišlenimi tovarami (pramonės prekių prekybos organizatorės specialybę).
Ar mokantis mokykloje, ar studijuojant technikume, ar dirbant visada buvo kokios penkios ar šešios Laimos. Mane erzino Laimos vardo populiarumas ir daviau sau žodį – duktė iš manęs gaus tokį vardą, kad jis bus toks tik vienas. Mano dukters vardas – Rasma. Nuo graikų-romėnų vyriško vardo, kuris reiškia gražusis, mielasis. O sūnus gavo mano a. a. tėvo man skirtą vardą – Rimas. Mano Rimis. Rasma visada ir visur su savo vardu yra viena. Pasitikrinau, šiuo metu Lietuvoje yra tik dvi Rasmos.
Ištekėjau už paprasto vairuotojo Klemenso Noreikio iš Palnosų kaimo. Ir nugyvenom su juo 40 laimingų gyvenimo metų. Ėjau, kur norėjau, dariau, ką norėjau. Ne žmogaus išsilavinimas ir užimamos pareigos nulemia gerą gyvenimą. Jis buvo iš dešimties vaikų šeimos, o aš tik viena augau. Reikėjo nemažai laiko, kol susigaudžiau, kas yra kas ir kaip su jais sutarti. Kokie treji metai praėjo, kol visus pažinau. O sutarti, pasirodo, visai nesunku, jeigu tik yra noro sutarti. Visi linksmi, draugiški, skubantys bėdoje padėti, kviečiantys ir džiaugsmu pasidalyti.
Statėsi savo namą
Mudviejų bendras gyvenimas prasidėjo Mažeikiuose, Revoliucionierių gatvėje (dabar – P. Vileišio). Mama užleido savo dviejų kambarių butą. Buvo gal 1991 metai… Aš turėjau pusės metų dukrelę, jo dukrelei – treji ar ketveri meteliai (niekada su mumis kartu negyveno). Klemensui mūsų santuoka buvo antroji. Susilaukėme sūnaus Rimo. Su vaikais nuo jų mažų dienų turėjom dvasinį ryšį ir didelę bendrystę. Rasma labai mylėjo savo tėvą.
Sodininkų bendrijoje „Ąžuolas“ turėjome sodą su nameliu. Ateinant Nepriklausomybei, sugalvojom namelį remontuoti, padidinti. Laimei, sutikau dorą statybininką, kuris įtikinamai paaiškino, kad neverta kišti pinigų į sodo namą. Sakė, Savivaldybė dalija sklypus gyvenamųjų namų statyboms. Paaiškino, kam ir kaip pateikti prašymą.
Viskas įvyko stebuklingu būdu. Laisvės gatvės gale veltui gavom sklypą namui statyti! Laimei ir džiaugsmui nebuvo galo.
Namą statėme 10 metų. Be paskolų, be svetimų skolų. Viena Klemenso sesuo dirbo Akmenės cemente prie cemento ir šiferio. Ištaisė, kad gavom nusipirkti ir cemento, ir šiferio. Kita dirbo Ventoje, plytinėje. Tai gavom nusipirkti plytų. Dar šiltos buvo, kai su vaikais štabeliavom. Mano dėdė dirbo Šiaulių namų statybos kombinate meistru. Jam leisdavo nusipirkti visą surinktą iš blokų namo kubą. (Ėjo eksperimentas – kaimui alytnamiai, o miestui kvadratiniai blokiniai namukai. Lietuvoje Šiaulių statybos kombinatas spėjo pastatyti 30 tokių namelių. Jie buvo geresni už alytnamius.) Tokiam blokiniam kubui nusipirkti mama atidavė savo 11 tūkstančių pagrabinių rublių. Atvežė ir pastatė. Toks kubas be stogo išstovėjo visus metus. Su kitu Klemenso broliu prie Palnosų gavom stačio miško. Pasiruošėm medienos.
Visas namas padedant giminėms pastatytas. Kas negalėjo padėti, skolino pinigų, kai „degė“ pirkimas – juk medžiagų tuomet taip trūko, kad kur ką užėjus, turėjai pirkti tuoj pat.
Kol baigėm statyti, vaikai jau buvo beišeinantys iš namų.
Rasma ir jos vaikai
Rimas su žmona Inmara gyvena Klaipėdoje, augina tris vaikus. Jis protingai praktiškas: iš mokslo naudos nematė. Baigė profesinę mokyklą Viekšniuose ir puikiausiai gyvena.
Rasmai sutekėjo daug giminės neramaus kraujo. Mokydamasi dešimtoje klasėje, metė vidurinę mokyklą ir išvažiavo į Kretingos žemės ūkio technikumą mokytis namų ūkio ekonomo specialybės. Po kurio laiko, mano mamos atkalbėta, išvažiavo į Šiaulius, pas kitą močiutę. Šiauliuose baigė vidurinę mokyklą, o kartu įgijo kirpėjo specialybę profesinėje mokykloje. Polinkis į menus, tiksliau, dailę, pasimatė tik dešimtoje klasėje. Vilkijoje rado D. ir Z. Kalesinskų privačią liaudies amatų mokyklą. Už mokslą mokėjo mano buhaltere dirbusi mama. Ten išmoko austi, pramoko dailės pagrindų. Z. Kalesinskas prišnekino stoti į Vilniaus dailės instituto Kauno skyrių. Trečiu rezultatu įstojo į nemokamas tekstilės studijas. Man reikėjo pasirūpinti tik išlaikymu Kaune. Baigė tekstilės bakalauro studijas. Dirbo vaikiškų vežimėlių firmoje dizainere.
Sugalvojo, kad jai reikia magistro Anglijoje. Jei sugalvojo, tai ir išvažiavo. Susirado, kur gyventi, – priėmė už 5 vaikų dabojimą. Ilgai ten neištvėrė, nes penki vaikai ištisai mėto, o jai eiti ir rinkti… Išėjo. Dirbo restoranuose. Studijavo, baigė. Susipažino su prancūzu, kilusiu iš prancūzų kolonijos Karibų salose. Kai mums su Klemensu jį parodė, jis nemokėjo nė vieno lietuviško žodžio. Ir dabar tik kelis žodžius temoka. Rasma Anglijoje gyveno apie trejus metus, ten gimė judviejų sūnus Mykolas, o jo vyresnė sesė Žemyna gimė Kaune, nors tuo metu Rasma gyveno Anglijoje.
Žemyna grįžo į Lietuvą būdama tik šiek tiek daugiau nei trejų metų su tėvais susikalbėdama angliškai. Mykolas panašiai iki pusantrų metų nemokėjo jokios kalbos. Tėvas bandė išmokyti savo prigimtinės prancūzų kalbos, Rasma – savo lietuvių kalbos ir dar abiejų bendros anglų kalbos. Dabar abu mano „užsieniečiai“ anūkai yra tikri kauniečiai ir puikiai kalba lietuviškai, o su tėvu bendrauja angliškai.
Gyvenimo pomėgiai
Renku švilpius. Turiu jau apie tris tūkstančius. Viskas prasidėjo palengva. Tėvo jauniausioji sesuo gyveno Dusetose. Kai pas juos nuvažiuodavom, stebėjau vaikų žaidimus. Jie visi turėjo ant kaklo švilpius ir buvo susigalvoję savo švilpių „ženklus“: vienaip švilpdavo kviesdami vieni kitus žaisti, kitaip eidami namo, dar kitaip šaukdamiesi pagalbos. Man taip patiko tie jų švilpiai, tas galėjimas susikalbėti, kad kiti nesuprastų. Ir dabar akyse stovi ant pusseserės kaklo saulėje blizgantis švilpis. Kartą, grįždami iš Dusetų, važiavom per Viekšnius, kur vyko Molio šventė. Ten, aišku, buvo ir švilpių. Tėvas man nupirko net tris skirtingus.
Dabar tai pati nusiperku, tai kas padovanoja. Padedu į sekciją prie indų. Žiūriu, kad mano švilpiams jau ankšta lentynoje. Iškrausčiau indus iš pirmos lentynos ir surikiavau. Po to ėmė rikiuotis antra lentyna. Ir iš antros lentynos indai iškeliavo, ir iš trečios. Pačiame viršuje dar stovi pora indų, bet jau matau, kad neilgai jie ten poniavosis. Kur tik vyksta šventės, pirmiausia ieškau keramikų. Toli gražu ne visi keramikos meistrai užsiima švilpiais.
Stovi švilpiai pas mane už stiklo. Ne tik valydama dulkes, bet ir šiaip pasidžiaugiu priėjusi. Atmenu, kuris kaip pas mane atsirado…
O aš, klausydamasi Laimos istorijų apie jos vaikystę, keliones motociklu grybauti, paskui namo statybas, vaikus, anūkus, vis prisimenu jos pačios ištartus žodžius: „Gyvenau kaip pilka pelė.“ Prisimenu, bet nepritariu. Nes tai buvo tikras gyvenimas. Toks, kuriame tilpo viskas: ir tėvo įskiepyta drąsa, ir giminės bendrystė, ir sukurta šeima bei užauginti vaikai, ir tūkstančiai už sekcijos stiklo saugomų mažų stebuklų – švilpių. Ir jie tarsi laiko mašina sugrąžina į vaikystę ne tik pačią Laimą, bet ir mane, o kartu, tikiuosi, ir jus, skaitytojus.
Nuotr. iš asmeninio archyvo
Genoveita GRICIENĖ




