Že­mai­čiai pa­va­sa­rį „su­ga­vo“ Briu­se­ly­je

Pir­mie­ji kar­tai

Taip nu­ti­ko, kad ko­vo pa­bai­go­je (2024 03 22) tre­je­tas Že­mai­ti­jos sos­ti­nės gy­ven­to­jų at­si­dū­rė Eu­ro­pos Są­jun­gos sos­ti­nė­je, Eu­ro­pos Ko­mi­si­jos biu­rok­ra­ti­nia­me cent­re – Briu­se­ly­je. At­vy­ko jie į Eu­ro­pos Ko­mi­si­jos su­reng­to jau­nų­jų ver­tė­jų kon­kur­so „Ju­ve­nes Trans­la­to­res“ ce­re­mo­ni­ją at­siim­ti pri­zo, ku­rį pel­nė ge­riau­sias Lie­tu­vos jau­na­sis ver­tė­jas Tel­šių Že­mai­tės gim­na­zi­jos tre­čiak­la­sis Gan­tas No­vi­las Adom­kus. Nu­ga­lė­to­ją ly­dė­jo jo ang­lų kal­bos mo­ky­to­ja Elė Ka­ka­naus­kie­nė ir ma­ma Li­na Žu­tau­tė. Ke­lio­nė į Pa­lan­gą, iš ten lėk­tu­vu į Ko­pen­ha­gą, per­sė­di­mas ir ga­liau­siai Briu­se­lis. Pa­sak mo­ky­to­jos Elės, ku­ri jau ge­rą mė­ne­sį ieš­ko­jo pa­va­sa­rio po­žy­mių Že­mai­ti­jo­je, „Briu­se­ly­je pa­ga­vom jį tie­siai už žy­din­čių plau­kų“. Spin­dė­jo mag­no­li­jos, nar­ci­zai, tul­pės, pum­pu­ra­vo ir la­po­jo me­džiai. Tai iš kar­to pa­ky­lė­jo nuo­tai­ką.

Pro­jek­to ku­ra­to­rė lie­tu­vė Žyd­rė Ba­ku­ty­tė, dir­ban­ti Eu­ro­pos Ko­mi­si­jo­je jau dvi­de­šim­tus me­tus, pa­ta­rė va­žiuo­ti kur nors už Briu­se­lio ri­bų, nes tik ten ga­li­ma pa­jus­ti tik­rą­ją Bel­gi­ją. Juk Briu­se­lis yra dau­gia­kul­tū­ris mies­tas, ku­ria­me gy­ve­na ir dir­ba žmo­nės iš vi­sų dvi­de­šimt sep­ty­nių ES ša­lių ir ne tik. Briu­se­ly­je Bel­gi­jos tė­ra tik tru­pi­niai, ku­riuos at­vy­kė­liams vė­liau pa­ro­dys Žyd­rė.

Ka­ra­lie­nė Mar­ga­ret, fla­man­dai ir mei­lė šu­nims

Žyd­rės pa­tar­ti tel­šiš­kiai nu­vy­ko į Me­che­le­ną – tai jau bel­giš­kas mies­tas. Ka­na­lai, di­din­gos ka­ted­ros, aikš­tės, vi­du­ram­žių ar­chi­tek­tū­ra gra­žiai de­ra su šiuo­lai­ki­niais pa­sta­tais. Ir dar fla­man­dų kal­ba. Briu­se­ly­je dau­giau kal­ba­ma pran­cū­ziš­kai, nors ga­li iš­girs­ti vi­sas ES kal­bas. Dėl tos kal­bos tu­ris­tus rei­kė­tų per­spė­ti. Mat bū­tent bel­gai ma­no, jog jie yra tik­rie­ji fla­man­dai, nors olan­dų kal­ba iš es­mės nie­kuo nuo jų ne­si­ski­ria, nes tai yra ta pa­ti tau­ta ir ta pa­ti kal­ba. Fla­man­dams su­ki­lus prieš is­pa­nų ink­vi­zi­ci­ją ir Ka­ta­li­kų baž­ny­čią, da­lis pro­vin­ci­jų iš­li­ko ka­ta­li­kiš­kos ir pa­te­ko Pran­cū­zi­jos įta­kon. Ka­ta­li­kams pa­dė­jo Pran­cū­zi­jos ka­riuo­me­nė ir jie ap­si­gy­nė nuo su­ki­lė­lių – pro­tes­tan­tų.

Šiaip jau mies­tas gra­žus – pa­si­gė­rė­jęs vie­na aikš­te, ei­ni ir vėl pa­ten­ki į ki­tą erd­vę su dar gra­žes­niais pa­sta­tais. Žyd­rė pa­pa­sa­ko­jo apie ka­ra­lie­nę Mar­ga­ret, ku­ri gy­ve­no Me­che­le­ne, tarp ano me­to val­do­vų bu­vo ger­bia­ma, nors mo­te­riai, ku­rią vi­du­ram­žiais Ka­ta­li­kų baž­ny­čia kar­tais lai­kė pa­da­ru, net sie­los ne­tu­rin­čiu, tais lai­kais tap­ti ger­bia­ma tik­rai ne­bu­vo pa­pras­ta. Bel­gi­ja, be­je, iki šiol te­bė­ra ka­ra­lys­tė ir ją val­do ka­ra­lius.

Bel­gai my­li šu­nis ir juos ve­džio­ja tiek sen­jo­rai, tiek jau­ni­mas. Ga­na daug ma­tė­me ir sen­jo­rų šu­nų. Kad ir tur­tin­gas mies­tas Briu­se­lis, ta­čiau ja­me dau­gy­bė be­na­mių, ku­rie bū­riais ku­ria­si nak­vo­ti prie ne­gy­ve­na­mų, sta­to­mų ar re­mon­tuo­ja­mų pa­sta­tų. Bel­gi­ja lie­tin­ga ša­lis, tad svar­bu ras­ti pa­sto­gę. Įdo­mu tai, kad be­veik kiek­vie­nas be­na­mis ve­džio­ja­si šu­nį.

Dvi­de­šimt sep­ty­ni nu­ga­lė­to­jai ir lie­tu­viš­kas so­li­da­ru­mas

Pir­mo­ji die­na bai­gė­si sma­giu su­si­ti­ki­mo va­ka­rė­liu vieš­bu­ty­je – su­si­rin­ko vi­sų dvi­de­šimt sep­ty­nių ES vals­ty­bių nu­ga­lė­to­jai, jų mo­ky­to­jai ir tė­vai. Vi­si pa­žin­di­no­si, kal­bė­jo­si, do­mė­jo­si vie­ni ki­tais. Dau­gu­ma bu­vo iš sos­ti­nių mo­kyk­lų, tel­šiš­kiai ir­gi pa­si­di­džia­vo, kad yra iš Že­mai­ti­jos sos­ti­nės. Gan­tui No­vi­lui įteik­ta ver­tin­to­jų do­va­nė­lė – drau­giš­kas laiš­kas ir kny­ga „Found in Trans­la­tion“. Sun­ku bu­vo pa­jus­ti skir­tu­mus – vi­sus ES gy­ven­to­jus sie­ja bend­ra kul­tū­ra. Kiek iš­si­sky­rė Bel­gi­jos nu­ga­lė­to­ja, ji bu­vo mu­sul­mo­nė, at­vy­ko ly­di­ma tė­vo ir nie­ko ne­val­gė prie bend­ro sta­lo – mat bu­vo ra­ma­da­nas ir jiems mais­tą į vieš­bu­čio kam­ba­rį at­neš­da­vo nak­tį.

Ant­ro­ji die­na pra­si­dė­jo gra­žia jau­nų­jų ver­tė­jų kon­kur­so „Ju­ve­nes trans­la­to­res“ lai­mė­to­jų ap­do­va­no­ji­mo ce­re­mo­ni­ja. Be­ne še­ši nu­ga­lė­to­jai pa­si­sa­kė vie­šai, kiek­vie­nas gim­tą­ja kal­ba. Ypač pa­ti­ko šve­do Iva­ro pa­si­sa­ky­mas. Jis ra­gi­no vi­sus my­lė­ti sa­vo kal­bą, nes tik gim­tą­ja kal­ba stip­riau­siai ga­li­ma iš­reikš­ti sa­vo skaus­mą ar džiaugs­mą.

Tel­šiš­kius ma­lo­niai nu­ste­bi­no lie­tu­vių, dir­ban­čių Eu­ro­pos ins­ti­tu­ci­jo­se, dė­me­sys. Mū­sų nu­ga­lė­to­jo pa­svei­kin­ti at­vy­ko Eg­lė, Arū­nas, Ju­lius – ver­tė­jai, dir­ban­tys Liuk­sem­bur­ge. Ju­lius ne­gai­lė­jo pa­gy­ri­mų Gan­tui No­vi­lui, sa­ky­da­mas, kad šį kar­tą ren­kant ge­riau­sią ver­tė­ją Lie­tu­vo­je dis­ku­si­jų ne­bu­vo. Gan­to ver­ti­mas bu­vo iš­skir­ti­nis, ir vi­si su­ta­rė, kad jis ge­riau­sias (Ju­lius Kond­ra­tas bu­vo ko­mi­si­jos, ku­ri ver­ti­no Lie­tu­vos moks­lei­vių dar­bus, na­rys). Žyd­rė dir­ba ver­ti­mų di­rek­to­ra­te Briu­se­ly­je ir nuo pir­mos va­lan­dos glo­bo­jo že­mai­čių gru­pe­lę bei Briu­se­ly­je dir­ban­ti Ra­mu­nė Kan­dze­žaus­kai­tė. Pri­zus įtei­kė ir vi­sus jau­nuo­sius ver­tė­jus pri­sta­tė Eu­ro­pos Ko­mi­si­jos Ge­ne­ra­li­nio ver­ti­mų di­rek­to­ra­to di­rek­to­rius Chris­tos El­li­ni­des.
Die­na pa­si­bai­gė va­ka­rie­ne grai­kiš­ko res­to­ra­no rū­sy­je tarp vy­no spin­tų. Res­to­ra­nas gy­vuo­ja Briu­se­ly­je ga­na se­niai ir tra­di­ciš­kai iš tė­vo jį pe­ri­ma sū­nus. Ren­gi­nio da­ly­vius ap­tar­na­vo da­bar­ti­nio sa­vi­nin­ko tė­vas ir gra­žiai pa­sa­ko­jo apie kiek­vie­ną pa­tie­ka­lą. Pa­tie­ka­lai bu­vo grai­kiš­ki. Sa­vi­nin­kas yra se­nas ver­tė­jos Žyd­rės pa­žįs­ta­mas, tad no­riai pa­de­da jai ren­gi­nių me­tu.

Ver­tė­jo duo­na ir Briu­se­lio įdo­my­bės

Pas­ku­ti­nė die­na Briu­se­ly­je pra­si­dė­jo DGT G-12 pa­sta­te, kur dir­ba da­lis Eu­ro­pos Ko­mi­si­jos ver­tė­jų. Gan­tas No­vi­las pa­ra­ga­vo ver­tė­jo duo­nos kar­tu su ne­ma­žai me­tų dir­ban­čia ver­tė­ja Ra­mu­ne. Ver­tė­jo dar­bas Briu­se­ly­je ne­leng­vas ir ga­na var­gi­nan­tis. Dau­giau­sia rei­kia vers­ti vi­so­kius tei­si­nius ir po­li­ti­nius do­ku­men­tus, kur rei­ka­lau­ja­ma ab­so­liu­taus tiks­lu­mo. Jo­kių in­terp­re­ta­ci­jų. Ra­mu­nė pa­ro­dė, ir Gan­tas jos pri­žiū­ri­mas iš­ver­tė vie­ną teks­tą. Pa­sak Ra­mu­nės, jau­ni­mas dirb­ti ver­tė­jais Briu­se­ly­je per­ne­lyg ne­si­ver­žia. Jau­nam žmo­gui tai nuo­bo­dus, ru­ti­ni­nis dar­bas, o ir at­ly­gi­ni­mas ne toks jau ir di­de­lis. La­bai var­gi­na bu­dė­ji­mai iš­ti­są pa­rą su te­le­fo­nu ran­ko­je – vi­sa­da tu­ri bū­ti kas nors pa­si­ruo­šęs, jei pri­reiks iš­vers­ti ko­kį svar­bų teks­tą.

Po už­siė­mi­mo pro­jek­to ku­ra­to­rė Žyd­rė pa­si­siū­lė su­reng­ti eks­kur­si­ją ir pa­ro­dy­ti įdo­my­bes, ku­rias pa­ti at­ra­do per dvi­de­šimt gy­ve­ni­mo me­tų. Elė sa­vo ruož­tu pa­kvie­tė ją ap­si­lan­ky­ti Že­mai­ti­jos sos­ti­nė­je ir taip pat pri­ža­dė­jo ves­ti eks­kur­si­ją. Tai bu­vo trum­pas, bet la­bai ge­ras ir įdo­mus tu­ras po vie­tas, ku­rių ofi­cia­lūs gi­dai ne­ži­no. Žyd­rė tų vie­te­lių tik­rai tu­ri ne­ma­žai pri­rin­ku­si. Bokš­tas, pri­si­spau­dęs prie vieš­bu­čio, bu­vęs mies­to gy­ny­bi­nės sie­nos da­li­mi. Na­mas, vi­sas de­ko­ruo­tas ba­na­nų fres­ko­mis, nes vie­nas vy­ru­kas kaž­ka­da se­niai su­ma­nė pra­si­gy­ven­ti iš ba­na­nų pre­ky­bos, šuns, ku­ris si­sio­ja ant stul­po, skulp­tū­ra, tur­gus po sto­gu su gir­dyk­la ark­liams, prie baž­ny­čios pri­lip­dy­ti na­mu­kai, krau­tu­vi­nin­ko na­mas, kur pre­kes par­da­vi­nė­jo per lan­gą. „Grand pla­ce“, kur tur­tin­gi pirk­liai pri­si­sta­tė pra­šmat­nių pre­ky­bos na­mų, kad net ka­ra­lius pa­vy­dė­jo, tai ta­da jam pa­sta­tė ne to­kį pra­šmat­nų na­mą. Ir dau­gy­bė ki­tų da­ly­kų. Be­je, tą die­ną oras ta­po „bel­giš­kas“ ir pra­dė­jo ly­ti. Briu­se­ly­je, kaip sa­kė Žyd­rė, ly­ja ga­na daž­nai.

Pas­ku­ti­nė eks­kur­si­ja ir dar kai ku­rie pa­ste­bė­ji­mai

At­sis­vei­ki­nę su Žyd­re ir ki­tais da­ly­viais, že­mai­čiai dar tu­rė­jo lais­vą va­ka­rą. Nors ir ly­jant bel­giš­kam įky­riam lie­tui, nu­va­žia­vo į Briu­gę. Pa­sak Elės, ten pa­mir­šo lie­tų, nes tas mies­tas kaip vi­du­ram­žiais – na­mai vie­nas už ki­tą gra­žes­ni, o ir šiuo­lai­ki­niai ak­cen­tai pui­kiai de­ra, ne­ga­di­na pa­sta­tų. Ne­bu­vo gai­la tris­de­šimt ke­tu­rių eu­rų už trau­ki­nio bi­lie­tą ir ne­be­kei­kė bel­giš­ko oro, nes bu­vo įdo­mu.

Na, apie Bel­gi­jos įdo­my­bes ga­li­ma bū­tų pa­sa­ko­ti daug. Bet ver­ta pa­mi­nė­ti dar du ak­cen­tus. Briu­se­ly­je neį­si­vaiz­duo­ja­mos trans­por­to spūs­tys – ma­ši­nos va­žiuo­ja tie­siog su­glu­du­sios, kar­tais ko­kio mi­li­met­ro at­stu­mu vie­na nuo ki­tos. Keis­ta, bet nei nu­lauž­tų veid­ro­dė­lių, nei įbrė­ži­mų pa­ma­ty­ti neteko… Ten vai­ruo­to­jai tu­ri bū­ti tik­rai bel­giš­kai kant­rūs (bel­gai gar­sė­ja kaip kant­riau­sia tau­ta Eu­ro­po­je – kant­res­nė net už že­mai­čius) ir la­bai su­bti­lūs. Gal­būt to­dėl ten la­bai po­pu­lia­rūs dvi­ra­čiai – ne tik Briu­se­ly­je, bet ir Me­che­le­ne bei Briu­gė­je jų bu­vo dau­gy­bė. Prie dvi­ra­čių la­bai iš­ma­niai įtai­so­mi ve­ži­mė­liai vai­kams ar šu­nims.

Svar­biau­sia do­va­na

Gan­tas No­vi­las par­si­ve­žė į Že­mai­ti­ją dip­lo­mą ir at­mi­ni­mo pri­zą – skaid­rų stik­lo kvad­ra­tą. Bet svar­biau­sia do­va­na, aiš­ku, bu­vo ke­lio­nė, ku­rios vi­sas iš­lai­das ap­mo­kė­jo kon­kur­so or­ga­ni­za­to­riai. Ir dau­gy­bė ne­kas­die­niš­kų įspū­džių. Su­vok­ti, kad Že­mai­ti­ja – nuo­sta­biau­sia pa­sau­lio ša­lis, yra ge­rai, bet kad tuo įsi­ti­kin­tum, pa­bū­ti ki­tur ir­gi rei­kia.

Kos­tas AN­TA­NAI­TIS