Vilniečių dailininkų pleneras Barvydžių kaime

Pleneras – tapymas iš natūros gamtoje, tikroviškai vaizduojant matomus vaizdus, perteikiant natūralią šviesą ir gamtos spalvas. Jis atsirado XIX a. pradžioje. Laikui bėgant plenero sąvoka įgavo daug platesnę reikšmę ir turinį.
Nuo birželio 22 iki liepos 1 d. Luokės seniūnijoje, Barvydžių kaime stūksančioje Vaclovo Borusevičiaus sodyboje, vyko vilniečių dailininkų pleneras „Šatrija“.
Vieną rudens vakarą buvusiam aktoriui, meniškos sielos žmogui, V. Borusevičiaus žentui Vincui Jackevičiui (V. Jackevičius su žmona Vilija gyvena sostinėje, bet kiekvieną savaitgalį atvyksta į Barvydžių kaimą prižiūrėti sodybos) kartu su žymiu Lietuvos dailininku tekstilininku Anicetu Jonučiu gurkšnojant arbatą, kilo mintis surengti dailininkų plenerą gražioje Vinco prižiūrimoje sodyboje netoli Viekšnalių. Kai buvo surasta vieta menininkams gyventi ir kurti, trūko tik pačių dailininkų. Organizacinių darbų ėmėsi A. Jonutis. Jis ir tapo plenero „Šatrija“ pirmininku.
Šioje kūrybinėje stovykloje vaizdingame gamtos kampelyje susitiko įvairių pakraipų menininkai, vyko patirties perdavimo pamokos. „Šatrijos“ plenere gamtos vaizdus ant popieriaus ir drobės perteikė šeši vilniečiai, Lietuvos dailininkų sąjungos nariai: Kuršuose (Telšių r.) gimęs ir daugelį metų sostinėje gyvenantis dailininkas tekstilininkas gobelinistas Anicetas Jonutis, sieninės tapybos dailininkas restauratorius Česlovas Polonskis, keramikos, akvarelės ir mažosios grafikos srityse dirbantis Juozas Gecevičius, grafikė, akvarelininkė Ramunė Aldona Kmieliauskaitė, scenografė, tapytoja Filomena Linčiūtė-Vaitiekūnienė ir dailininkė tapytoja Gintarė Uogintaitė-Bielskienė.
Plenero metu sukurti meno kūriniai liepos 1 d. buvo eksponuojami V. Borusevičiaus sodyboje surengtoje „Šatrijos“ plenero parodoje. Kūrybinei dailininkų stovyklai pasibaigus, geriausi menininkų paveikslai liks puošti sodybos pastatų sienų – bus atidaryta galerija. O likusieji darbai keliaus į muziejus, parodų sales, viešąsias erdves – taip bus atnaujintos ekspozicijos, papuoštos nuošalesnės teritorijos.
Kaip teigė scenografė, tapytoja F. Linčiūtė-Vaitiekūnienė, „piešimas – ne vien mechaninis darbas. Turi veikti tiek ranka, tiek galva. Reikia įkvėpimo, gamtos nuotaikos pagavimo.“ Dėl to sunku suskaičiuoti, kiek apytiksliai paveikslų gali nutapyti menininkas plenero metu.
Plenero dalyviai džiaugėsi gražia Žemaitijos gamta, kurią galėjo įamžinti paveiksluose, ir jiems surengtomis pažintinėmis kelionėmis po Telšių rajono apylinkes. Į klausimą, ar dailininkai atsilieptų į kvietimą kitais metais atvykti į Barvydžių kaimą, menininkai vienareikšmiškai atsakė: „Ateitume nors ir pėsti.“