„Bliuzo naktų“ savanorės dienoraštis

Kasmet liepos pradžioje į Varniuose, prie Lūksto ežero, organizuojamas „Bliuzo naktis“ suplūsta tūkstančiai bliuzo muzikos gerbėjų iš įvairių Lietuvos kampelių ir užsienio. Šiemet nugriaudėjo jau 20-asis festivalis. Ta proga su skaitytojais noriu pasidalinti savo, kaip šventės savanorės, patirtimi.
Trečiadienį buvome prie Lūksto ežero su krūva daiktų. Žmonių beveik nematėme. Keliavome į savanorių miestelį, pasistatėme palapinę. Vėliau prasidėjo fiziškai sunkūs pasiruošimo darbai. Jie atiteko vaikinams, todėl merginos pirmąją dieną galėjo skirti susipažinimui. Kad nebūtų nuobodu, nusprendėme pažaisti tinklinį. Viskas baigėsi tuo, jog pralaimėjusi komanda pagal lažybų sąlygas šoko į vandenį. Tačiau laimėjusieji iš solidarumo taip pat neliko sausi.
Ketvirtadienį devintą valandą papusryčiavome. Po pusryčių dar spėjau pasimėgauti Lūksto ežeru, o įdienojus jau prasidėjo darbas. Aš priklausiau „parkingo“ grupei, dėl to keliavau į mokamą transporto priemonių stovėjimo aikštelę. Kad tilptų kuo daugiau automobilių, atvažiavusiems festivalio žiūrovams tekdavo nurodyti mašinų stovėjimo vietas. Srautas buvo dar nedidelis, o tarp atvykstančiųjų į festivalį buvo jaučiama tikra hipiška dvasia, nepaisant amžiaus įvairovės. Vargino tik kaitri saulė. Be to, savanoriai darbo metu privalėjo dėvėti ryškias kelininkų liemenes, jog būtų matomi. Kai kuriems šventės žiūrovams jos pasirodydavo labai juokingos. Smagu būdavo taip palaikyti pozityvią nuotaiką.
Penktadienis – pirmoji festivalio diena, tai reiškė daugiau darbo. Bet mano pamaina buvo vakare, tad visą dieną poilsiavau kaip žiūrovė. Pradėjusi darbą supratau, kad reikės kantrybės. Teko sutikti rūpestingų žmonių, kurie primygtinai siūlė alaus iš lašelinės, nes buvo įsitikinę, kad aš nukrisiu, jei gersiu vien vandenį. Sutikau ir piktų žiūrovų, mat baigėsi vietos aikštelėje, o į ją įvažiuoti norėjo dar šeši automobiliai. Kitoje stovėjimo aikštelėje draugiją mums palaikė savo patirtimi mielai besidalijantis ir cigaretes brukantis karininkas. Po darbo ėjome pasiklausyti atlikėjų ir pamatyti tradicinio degančio „Bliuzo naktų“ užrašo. Šią liepą minimas jau 20-asis festivalio jubiliejus.
Šeštadienį darbas prasidėjo anksčiau, o karštis tapo nepakenčiamas. Net apsaugos darbuotojai siūlė atsigulti ant pievos ir degintis, nes tuo metu nesirodė nė vienas automobilis. Stovėdami prie ežero pajutome lietaus lašus, kurių laukėme it išsigelbėjimo. Tačiau įsismarkavus lietui ir vėjui, teko slėptis. Vieni liko maudytis ežere, kiti laimingi bėgiojo paplūdimyje, treti slėpėsi pašiūrėje. Bet „Bliuzo naktys“ neatsiejamos nuo neprognozuotų liūčių ir purvynų. Po audros privalėjau eiti į kitą aikštelę, tačiau užklupo dar viena liūtis, tad su apsaugos darbuotojais pasislėpėme automobilyje. Tą vakarą praleidome ilgai šokdami prie scenos, nes darbai buvo baigti ir turėjome visišką laisvę linksmybėms.
Sekmadienis reiškė tik vieną – šiukšlių maišus ir pirštines. Visi drauge savanoriai plušėjo ir prikrovė didžiulius kalnus šiukšlių maišų. Kaip visada, buvo pikta dėl netvarkingų ir gamtos bei savanorių netausojančių žmonių, tačiau taip pat gaila, kad visi išvyksta namo ir susitiksime tik kitais metais. Ant ežero stovintis Šilalės plaustas, kuris kasmet festivalyje traukia žvilgsnius, priminė buvusį žmonių šurmulį. Liūdesį pakeitė tai, jog visi savanoriai vakare susirinko atšvęsti festivalio uždarymo.
Pirmadienis – savanorių palapinių išardymo diena. Prisiminėme smagius nutikimus iš vakaro, apsikabinome ir susitarėme pasimatyti „Galapaguose, Roko naktyse“. Vėl stovėjome su krūva daiktų, tik šį kartą keliavome namo.
Nuomonės
Erminas Ambrasas, šešis kartus dalyvavęs „Bliuzo naktyse“, o du iš jų – savanoriavęs: „Geriau būti savanoriu. Gali važiuoti vienas, susipažinti su įdomiais žmonėmis, kurie susirenka iš visos Lietuvos. Pliusai: nemokamas maitinimas, nes sutaupau, galimybė paimti pakelėje stovinčių žmonių, keliaujančių į šventę. Savanoriai iš karto susibendrauja, nereikia vargintis, šypsotis per daug, nes vyksta darbas. Negalėčiau būti tiesiog dalyvis, kadangi nusibostų visą dieną prieš saulę kepintis, gerti alų ir laukti, kol kažkas pasirodys ant scenos. Kiekvieną kartą apie tai pagalvoju pildydamas savanorio anketą.“
Linas Mažonas, pirmą kartą dalyvavęs festivalyje, iš karto nusprendęs savanoriauti: „Nenorėjau būti tik žiūrovu, nes mane domino šurmulys užkulisiuose. Žinojau, kad gausiu akreditaciją kaip fotografas, galėsiu pabendrauti su patinkančiais atlikėjais. Kai atvyksti kaip dalyvis, be savo kompanijos, nieko nematai, o tarp savanorių atsiranda bendruomeniškumas. Jie iš prigimties įdomūs žmonės. Teko išvysti, kaip užkulisiuose nervinasi atlikėjai: vienai saksofonistei skrydžio metu sulūžo saksofonas, tad jį moteris pasiskolino iš lietuvių „Road Band“, bet scenoje saksofoną užgožė trombonas, todėl trombonistas susinervinęs nulipo nuo scenos, nors po to vėl grįžo. Turėjau galimybę visa tai pamatyti: organizacinį šurmulį, pykčius, skubėjimą, nenumatytus reikalus.“
Raimondas Petravičius, trejus metus koordinavęs „Bliuzo naktų“ savanorius: „Būnant savanoriu, lieka mažiau laisvo laiko, mažiau galimybių būti saugiai ir šiltai, kai oras yra prastas. Žiūrovas gali sau leisti daugiau patogumų. Dalyviai bendrauja tarpusavyje oficialiai, nemato virtuvės rūpesčių, darbų. Savanoriams tenka spręsti problemas, kad ta oficiali nuotaika būtų puiki.
Per savanorių atrankas stengiamasi žiūrėti, kiek žmogus yra muzikaliai orientuotas. Nuo to priklauso, ar jis važiuoja „prastumti“ laiko, ar dėl muzikos. Bliuzas yra taiką nešanti muzika. Ieškomi žmonės, kurie vertintų taiką ir ramybę ar sukurtų tai, jei festivalyje trūksta dvasios. Sunku suprasti, koks žmogus yra iš anketoje parašytų kelių sakinių. Tačiau yra tokių, kurie prieš pildydami anketą penkis kartus klausia, kaip ir kada galima tai padaryti. Tai parodo, kad asmuo yra pakankamai motyvuotas.“