Vie­no eks­po­na­to is­to­ri­ja: ates­ta­tas Ju­li­jai Pal­ta­ro­kai­tei

Į ran­kas pa­kliū­va nuo lai­ko pa­gel­tęs do­ku­men­tas, ku­ris šian­dien pri­me­na apie svar­bią Lie­tu­vos is­to­ri­jos da­lį. Tai – Tel­šių gim­na­zi­jos bran­dos ates­ta­tas, iš­duo­tas Ju­li­jai Pal­ta­ro­kai­tei 1924 me­tų bir­že­lio 23 die­ną. At­vi­ras, pa­pras­tas ir šiek tiek sen­ti­men­ta­liai pa­se­nęs teks­tas liu­di­ja apie jau­ną mo­te­rį, bai­gu­sią gim­na­zi­ją ir ga­vu­sią tei­sę sto­ti į aukš­tą­sias mo­kyk­las. Ju­li­ja Pal­ta­ro­kai­tė gi­mė 1904 me­tų ge­gu­žės 4 die­ną Pet­re­liuo­se, Ma­žei­kių ap­skri­ty­je, Ži­di­kų vals­čiu­je.

Ke­lias į Tel­šių gim­na­zi­ją

Kas bu­vo ši mo­te­ris, ku­rios ates­ta­tas sau­go­mas kaip šio laik­me­čio liu­di­nin­kas: „Tel­šių gim­na­zi­jos bran­dos ates­ta­tas, liu­di­jan­tis, kad Pal­ta­ro­kai­tė Ju­li­ja, Ig­no duk­tė, Ro­mos ka­ta­li­kų ti­ky­bos, gi­mu­si 1904 m. ge­gu­žės 4 d. Pet­re­liuo­se, Ma­žei­kių ap­skri­ty­je, Ži­di­kų vals­čiu­je, įsto­ju­si į Plun­gės gim­na­zi­ją 1919 m. rug­sė­jo 10 d. už­bai­gė pen­kias kla­ses 1921 m. rugp­jū­čio 23 d., 1921 m. rug­sė­jo 6 d. įsto­ju­si į Tel­šių gim­na­zi­jos šeš­tą kla­sę la­bai ge­ro el­gi­mo­si, mo­kė­si jo­je li­gi 1924 m. bir­že­lio 23 d., iš­lai­kė Švie­ti­mo mi­nis­te­ri­jos nu­sta­ty­tus eg­za­mi­nus ir pa­si­ro­dė išė­ju­si vi­sa aš­tuo­nių kla­sių gim­na­zi­jos kur­są. Rem­da­ma­si šiais da­vi­niais Tel­šių gim­na­zi­jos Pe­da­go­gų ta­ry­ba 1924 m. bir­že­lio 23 d. nu­spren­dė įteik­ti Pal­ta­ro­kai­tei Ju­li­jai šį bran­dos ates­ta­tą, duo­dan­tį tei­sės sto­ti į aukš­tą­ją mo­kyk­lą“ (kal­ba ne­tai­sy­ta, – red.).

Iš pir­mo žvilgs­nio jos pa­var­dė ga­lė­tų at­ro­dy­ti pa­pras­ta, ta­čiau Pal­ta­ro­kai­tės gi­mi­nė­je slė­pė­si ne tik že­mai­tiš­ka kil­mė, bet ir ry­šiai su žy­miais as­me­ni­mis. Jos tė­vas Ig­na­cas Pal­ta­ro­kas bu­vo stam­bus ūki­nin­kas, o ma­ma An­ta­ni­na – se­nos ba­jo­rų Jo­man­tų gi­mi­nės at­sto­vė. Ju­li­jos pusb­ro­lis Ka­zi­mie­ras Pal­ta­ro­kas bu­vo žy­mus ku­ni­gas, o vė­liau – Pa­ne­vė­žio vys­ku­pas.

Ig­na­co ir An­ta­ni­nos Pal­ta­ro­kų šei­mo­je au­go ke­tu­rios duk­ros, iš ku­rių Ju­li­ja – jau­niau­sia. Ji, kaip ir ki­tos se­se­rys, bu­vo iš­leis­ta į moks­lus.

Mei­lės ir moks­lo są­sa­jos

Tel­šių gim­na­zi­jo­je mo­ky­to­ja­vo at­si­da­vę sa­vo pro­fe­si­jai mo­ky­to­jai: ins­pek­to­rius fi­lo­lo­gas Jur­gis Ko­šys, ma­te­ma­ti­kas Jo­nas Ja­gau­das, vo­kie­čių kal­bos mo­ky­to­jai An­na Fied­ler ir Wer­ner Rie­del, lo­ty­nų kal­bos mo­ky­to­jas Eu­ge­ni­jus Fab­ri­ci­jus ir ki­ti, va­do­vau­ja­mi di­rek­to­riaus, teo­lo­gi­jos ma­gist­ro ku­ni­go An­ta­no Si­mai­čio. Jie ne tik pui­kiai dės­tė, bet ir ug­dė ką tik at­si­kū­ru­sios ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos pi­lie­čius, gim­na­zis­tų jau­nat­viš­ką ener­gi­ją nu­kreip­da­mi į gim­na­zi­jo­je be­si­for­muo­jan­čias vi­suo­me­ni­nių or­ga­ni­za­ci­jų kuo­pe­les.

Ju­li­ja Pal­ta­ro­kai­tė ak­ty­viai da­ly­va­vo vi­suo­me­ni­nė­je veik­lo­je, bu­vo pa­va­sa­ri­nin­kų or­ga­ni­za­ci­jos cent­ro val­dy­bos na­rė. Tel­šių gim­na­zi­jo­je Ju­li­ja su­si­pa­ži­no su gim­na­zi­jos ins­pek­to­riu­mi Jur­giu Ko­šiu, ku­rio dės­to­mi da­ly­kai ir as­me­ny­bė ją su­ža­vė­jo. Jur­gis, bai­gęs Fri­bū­ro San Mi­še­lio ko­le­gi­ją ir iš­ma­nan­tis dau­gy­bę kal­bų, bu­vo ne tik mo­ky­to­jas, bet ir vie­nas iš Ju­li­jos su­si­ža­vė­ji­mo ob­jek­tų. Nors jų san­ty­kiai ta­po ro­man­ti­niai ir Ju­li­jai bai­giant gim­na­zi­ją jie­du su­si­ža­dė­jo, vė­liau, pra­dė­ju­si stu­di­juo­ti uni­ver­si­te­te, ji įsi­my­lė­jo ki­tą žmo­gų – Sta­sį Šal­kaus­kį.

Bai­gu­si Tel­šių gim­na­zi­ją, dvi­de­šimt­me­tė Ju­li­ja įsto­jo į Lie­tu­vos (vė­liau – Vy­tau­to Di­džio­jo) uni­ver­si­te­to Teo­lo­gi­jos-fi­lo­so­fi­jos fa­kul­te­to Lie­tu­vių kal­bos ir li­te­ra­tū­ros sky­rių Kau­ne, nors nuo vai­kys­tės sva­jo­jo tap­ti dai­li­nin­ke ir dar gim­na­zi­jo­je pra­dė­jo pieš­ti. Uni­ver­si­te­te ji ak­ty­viai da­ly­va­vo stu­den­tų atei­ti­nin­kų veik­lo­je, pri­klau­sė že­mai­čių stu­den­tų kor­po­ra­ci­jai „Šat­ri­ja“, kur li­ki­mas ją su­ve­dė su bū­si­mais žy­miais is­to­ri­kais, taip pat kaip ir ji bai­gu­siais Tel­šių gim­na­zi­ją – Ze­no­nu Ivins­kiu, Bro­niu­mi Dun­du­liu, fi­lo­lo­gais Jo­nu Gri­niu­mi, Ig­nu Skrups­ke­liu, Sa­lo­mė­ja Ba­čins­kai­te, Juo­zu Gru­šu, so­cio­lo­gu Pra­nu Die­li­nin­kai­čiu, ku­rie daž­nai rink­da­vo­si poe­to ir ra­šy­to­jo ku­ni­go Vin­co My­ko­lai­čio-Pu­ti­no bu­te. Sa­vo pusb­ro­lio ku­ni­go K. Pal­ta­ro­ko dė­ka Ju­li­ja daž­nai lan­ky­da­vo­si ir poe­to Mai­ro­nio na­muo­se, ku­ruo­se rink­da­vo­si Lie­tu­vos in­te­lek­tua­lai, sa­vo kū­ry­ba ir įžval­go­mis da­ly­da­vo­si žy­mūs me­no ir moks­lo žmo­nės. Čia Ju­li­ja ir su­si­pa­ži­no su pro­f. Sta­siu Šal­kaus­kiu.

Sta­sio Šal­kaus­kio ir Ju­li­jos Pal­ta­ro­kai­tės mei­lė

Dėl at­stu­mo gim­na­zis­tiš­kas Ju­li­jos su­si­ža­vė­ji­mas Jur­giu Ko­šiu pa­ma­žu blė­so. Jau­nos mo­ters žvilgs­nis vis la­biau kry­po į pro­f. Sta­sį Šal­kaus­kį, ku­ris ne­li­ko abe­jin­gas in­te­lek­tua­liai ir ne pa­gal me­tus su­bren­du­siai stu­den­tei. Jud­vie­jų drau­gys­tei ne­sut­ruk­dė net 18 me­tų am­žiaus skir­tu­mas. Ju­li­ja blaš­kė­si tarp už­gims­tan­čios mei­lės S. Šal­kaus­kiui ir įsi­pa­rei­go­ji­mo su­ža­dė­ti­niui J. Ko­šiui.

Pa­si­pir­šus S. Šal­kaus­kiui, di­džiu­lį emo­ci­nį, mo­ra­li­nį konf­lik­tą Ju­li­jai iš­spręs­ti pa­dė­jo jos pusb­ro­lis tuo­me­tis Pa­ne­vė­žio vys­ku­pas K. Pal­ta­ro­kas, mo­ty­vuo­da­mas, kad nuo pa­gar­bos pro­fe­so­riui iki mei­lės – vie­nas žings­nis. At­vi­rai pa­si­kal­bė­ju­si su su­ža­dė­ti­niu, Ju­li­ja nu­ri­mo.

J. Ko­šys priė­mė ži­nią kaip li­ki­mo lem­tį. Jie­du ir to­liau li­ko ge­rais drau­gais, ką liu­di­ja ir jos rin­ki­ny­je iš­li­ku­sios Jur­gio nuo­trau­kos. Žy­maus fi­lo­so­fo gy­ve­ni­mo mo­te­ris bu­vo iš­ties ypa­tin­ga. S. Šal­kaus­kis neap­si­ri­ko pa­si­rin­kęs ją, Ju­li­ją, iš­skir­ti­nę as­me­ny­bę – tvir­tai ti­kin­čią, gra­žią, svei­ką, ener­gin­gą, pui­kią šei­mi­nin­kę. Tie­sa, ne vis­kas vy­ko sklan­džiai. Stu­den­tų ko­mi­te­tas net ban­dė pro­fe­so­rių „gel­bė­ti“ nuo Pal­ta­ro­kai­tės, ta­čiau S. Šal­kaus­kis ne­si­lei­do į kal­bas.

San­tuo­kos pa­lai­mi­ni­mas

Už­gi­mus drau­gys­tei, S. Šal­kaus­kis at­sklei­dė Ju­li­jai sa­vo svei­ka­tos būk­lę ir įspė­jo „dėl sun­ku­mų, ku­rių pa­rei­ka­laus gy­ve­ni­mas, ir to­kių au­kų, ko­kių Tams­ta ir nu­ma­ty­ti ne­ga­li“. Jau­na mo­te­ris, su­si­ža­vė­ju­si pro­fe­so­riaus di­džiad­va­siš­ku­mu, at­sa­kė: „Tams­ta nea­be­jo­ti­nai esi prie­žas­tis ma­no džiaugs­min­gu­mo da­bar­ty­je, ma­no lai­min­gu­mo žvel­giant į atei­ties per­spek­ty­vą ir sie­ki­mo pa­sto­vios lai­mės Am­ži­nat­vė­je.“

Pla­tus bend­ras in­te­re­sų ra­tas ir tur­tin­gas dva­si­nis bend­ra­vi­mas ta­po jų šei­mi­nio gy­ve­ni­mo pa­grin­du. Ju­li­ja, bū­da­ma daug jau­nes­nė, ne­rei­ka­la­vo pra­mo­gų, pa­puo­ša­lų, pri­si­tai­kė prie vy­res­nio žmo­gaus įpro­čių, dar­bo ir gy­ve­ni­mo rit­mo, tau­so­jo silp­ną jo svei­ka­tą. Ji ne­si­pui­ka­vo sa­vo pa­dė­ti­mi, ne­lei­do vel­tui lai­ko: pra­dė­jo Kau­no dai­lės mo­kyk­lo­je mo­ky­tis ta­py­bos, ku­ri daug vė­liau ta­po jos pra­gy­ve­ni­mo šal­ti­niu.

Ju­li­jos Pal­ta­ro­kai­tės ir Sta­sio Šal­kaus­kio mei­lę pa­lai­mi­no vys­ku­pas K. Pal­ta­ro­kas, su­tuok­da­mas juo­du 1927 m. gruo­džio 28 d. sa­vo as­me­ni­nė­je kop­ly­čio­je Pa­ne­vė­žy­je. Nors ves­tu­vės bu­vo kuk­lios, po­ros gy­ve­ni­mas klos­tė­si ge­rai: jau­no­ji žmo­na bu­vo šil­tai su­tik­ta Šal­kaus­kių gi­mi­nės, mie­lai priim­ta į gau­sią šei­mą.

Pro­fe­so­riaus S. Šal­kaus­kio na­muo­se Kau­ne pir­ma­die­niais sve­čiuo­da­vo­si švie­siau­si Lie­tu­vos žmo­nės – vys­ku­pas Ka­zi­mie­ras Pal­ta­ro­kas, pro­fe­so­riai Pra­nas Do­vy­dai­tis, Pra­nas Ku­rai­tis, Vo­sy­lius Se­ze­ma­nas, Le­vas Kor­sa­vi­nas, Vla­di­mi­ras Šil­kars­kis, Ka­zys Pakš­tas, Juo­zas Ere­tas, An­ta­nas Ma­cei­na, Pra­nas Die­li­nin­kai­tis. Išp­ru­su­sių vy­ro drau­gų kom­pa­ni­ją pa­mė­go ir jau­no­ji J. Šal­kaus­kie­nė.

1931 m. ge­gu­žės 11 d. Šal­kaus­kių šei­mai bu­vo ypa­tin­ga – gi­mė sū­ne­lis Ju­li­jo­nas. Pla­ti Šal­kaus­kių gi­mi­nė džiau­gė­si pir­mą­ja at­ža­la iš de­vy­nių bro­lių bei se­se­rų. Ber­niu­kas bu­vo smal­sus ir iš­dy­kęs, grei­tai mo­kė­si skai­ty­ti ir ra­šy­ti.

Trum­pos džiaugs­mo aki­mir­kos

De­ja, Šal­kaus­kiams il­gai džiaug­tis vie­nas ki­tu ne­bu­vo lem­ta. Lai­min­ga Šal­kaus­kių san­tuo­ka tru­ko vos 14 me­tų. Įsi­my­lė­jė­lius per ka­rą iš­sky­rė mir­tis. 1940-ai­siais So­vie­tų Są­jun­gai anek­suo­jant Lie­tu­vą, S. Šal­kaus­kis su­grą­ži­no pro­f. Ka­ziui Pakš­tui jiems at­siųs­tus pi­ni­gus, kad ga­lė­tų su šei­ma per­si­kel­ti į JAV, su prie­ra­šu: „Tik žiur­kės bė­ga iš skęs­tan­čio lai­vo.“ Ne­no­rė­jo ki­to­kio li­ki­mo, nei bu­vo lem­ta jo Tė­vy­nei. Vie­na po ki­tos se­ku­sios so­vie­tų ir na­cių oku­pa­ci­jos pa­kir­to ir taip silp­ną fi­lo­so­fo svei­ka­tą. 1941 m. rugp­jū­tį dėl pra­stos pro­fe­so­riaus svei­ka­tos vi­sa šei­ma iš­vy­ko į Šiau­lius pas vy­ro tė­vus – gy­dy­to­jo Ju­li­jo­no Šal­kaus­kio šei­mą, kur gruo­džio 4 die­ną po tre­čio in­fark­to S. Šal­kaus­kis ty­liai už­ge­so. Šiau­liuo­se jis ir pa­lai­do­tas – se­no­sio­se mies­to ka­pi­nė­se prie Talk­šos eže­ro.

Po ne­tek­ties vie­nai, su vos de­vy­ne­rių me­tų sū­nu­mi li­ku­siai Ju­li­jai bu­vo ne­leng­va, ta­čiau pa­ra­mos ir mei­lės ne­gai­lė­jo vy­ro šei­ma: naš­lė ra­mi­no­si dau­ge­lio reiš­kia­ma di­džiu­le užuo­jau­ta ir jaut­riu Šal­kaus­kių šei­mos rū­pes­čiu.

Gy­ven­da­ma Šiau­liuo­se, iki 1944 m. ji mo­ky­to­ja­vo Mer­gai­čių gim­na­zi­jo­je, vė­liau – Mo­ky­to­jų se­mi­na­ri­jo­je, kur dės­tė pie­ši­mą. 1944–1945 moks­lo me­tais dės­tė lie­tu­vių kal­bą Ma­žei­kių gim­na­zi­jo­je. Ju­li­ja ban­dė pe­rim­ti pro­fe­so­riaus veik­lą – sten­gė­si su­telk­ti nors ma­žą bū­re­lį bend­ra­min­čių tęs­ti pro­fe­so­riaus tes­ta­men­tą – „Gy­vo­sios dva­sios“ bū­re­lio veik­lą. Vo­kie­čių oku­pa­ci­jos me­tais į pro­fe­so­riaus me­mo­ria­li­nį kam­ba­rį Šiau­liuo­se rink­da­vo­si ne­gau­sus bū­rys bend­ra­min­čių, ta­čiau ir jam il­gai gy­vuo­ti ne­bu­vo skir­ta – Lie­tu­vą vėl oku­pa­vus Rau­do­na­jai ar­mi­jai, bū­re­lis ty­liai už­ge­so, kaip ir jo įkū­rė­jas.

Per­si­kė­li­mas į Vil­nių

1945 m. Ju­li­ja nu­spren­dė per­si­kel­ti į Vil­nių – ar­čiau sa­vo vy­ro bro­lio tei­si­nin­ko Ka­zio šei­mos. Mo­te­ris dir­bo Moks­lų aka­de­mi­jos bib­lio­te­ko­je, Me­no sky­riaus ve­dė­ja, stu­di­ja­vo bei tvar­kė gau­sius Vrub­levs­kių su­kaup­tų me­no ver­ty­bių rin­ki­nius.

Sū­nus pra­dė­jo lan­ky­ti gim­na­zi­ją. Gy­ven­ti ša­lia dė­dės šei­mos Ju­li­jai su sū­ne­liu bu­vo ir sau­giau, ir sta­bi­liau. 1950 m. Ju­li­jo­nas su pa­gy­ri­mu bai­gė ber­niu­kų gim­na­zi­ją, bet dėl tė­vo pro­f. S. Šal­kaus­kio prieš­ka­ri­nės veik­los jis so­vie­ti­nės oku­pa­ci­jos me­tais vos ga­vo lei­di­mą sto­ti į Vil­niaus uni­ver­si­te­to Fi­zi­kos ir ma­te­ma­ti­kos fa­kul­te­tą. Tą­kart jį už­sto­jo tuo­me­tis uni­ver­si­te­to rek­to­rius eko­no­mis­tas pro­f. Jo­nas Bu­čas.

Sva­jo­nės iš­si­pil­dy­mas

Vil­niu­je ėmė pil­dy­tis dar vai­kys­tė­je at­si­ra­du­si Ju­li­jos sva­jo­nė ta­py­ti. Ji įsi­dar­bi­no „Dai­lės“ kom­bi­na­te dai­li­nin­ke po­rtre­tis­te. Išė­ju­si į pen­si­ją, nu­ta­pė ne­ma­žai re­li­gi­nio tu­ri­nio pa­veiks­lų įvai­rioms Lie­tu­vos baž­ny­čioms.

Iki pat gy­ve­ni­mo pa­bai­gos Ju­li­ja ta­pė ku­ni­gų, ki­tų žy­mių žmo­nių po­rtre­tus, bu­vo pa­da­riu­si ir ne­ma­žai ko­pi­jų. Vie­na mėgs­ta­miau­sių ko­pi­jų – Leo­nar­do da Vin­ci „Ma­do­na Li­ta“, jos pa­da­ry­ta Sankt Pe­ter­bur­go Er­mi­ta­že.

J. Pal­ta­ro­kai­tės-Šal­kaus­kie­nės ko­lek­ci­jo­je – dau­giau nei 200 ta­py­bos dar­bų: žy­mių as­me­ny­bių po­rtre­tų ir šven­tų­jų pa­veiks­lų, ki­to­kių kom­po­zi­ci­jų. Ta­py­mas ta­po J. Šal­kaus­kie­nės pra­gy­ve­ni­mo šal­ti­niu ir bran­gaus vy­ro S. Šal­kaus­kio at­mi­ni­mo pa­ger­bi­mo da­li­mi. Kiek­vie­nais me­tais ge­gu­žės 22-ąją bu­vo iš­kil­min­gai šven­čia­ma Ju­li­jos var­do die­na. Su­si­rink­da­vo se­ni jos ir pro­fe­so­riaus bi­čiu­liai. O iš tik­rų­jų tai bū­da­vo kas­me­tis fi­lo­so­fo S. Šal­kaus­kio pa­mi­nė­ji­mas – prie jo po­rtre­to vi­sa­da bū­da­vo pa­mer­kia­mos bal­tos ro­žės. Anuo lai­ku ki­taip mi­nė­ti pro­fe­so­rių bu­vo pa­vo­jin­ga. Po ty­lių vy­ro pa­ger­bi­mo va­ka­rų so­viet­me­čiu Ju­li­ja la­bai džiau­gė­si Lie­tu­vos at­gi­mi­mu, ti­kė­da­ma­si, kad ir vi­suo­me­nė iš nau­jo at­ras šią iš­ki­lią ša­lies as­me­ny­bę – S. Šal­kaus­kį.

Die­vui, Tė­vy­nei, ar­ti­mui

Ju­li­ja su­lau­kė sa­vo my­li­mo pro­fe­so­riaus ir vy­ro su­grį­ži­mo. Tai jai bu­vo lyg gy­ve­ni­mo do­va­na, ji pa­ra­šė ir iš­lei­do kny­gą apie pro­fe­so­rių S. Šal­kaus­kį.

Ju­li­ja Šal­kaus­kie­nė mi­rė pra­bė­gus 53 me­tams po vy­ro ne­tek­ties – 1994 m. lapk­ri­čio 19 d., bu­vo pa­lai­do­ta Vil­niu­je, Sau­lės ka­pi­nė­se.

2018 m. to­se pa­čio­se ka­pi­nė­se šei­mos ka­pe am­ži­no­jo poil­sio at­gu­lė ir jud­vie­jų sū­nus fi­zi­kas, ak­ty­vus vi­suo­me­ni­nin­kas, pub­li­cis­tas, tau­ti­nės kul­tū­ros puo­se­lė­to­jas, vi­suo­me­ni­nin­kas, skau­tas dr. Ju­li­jo­nas Šal­kaus­kis, at­spin­dė­jęs sa­vo tė­vo pro­f. Sta­sio Šal­kaus­kio pil­nu­ti­nės as­me­ny­bės sam­pra­tą ir su kau­pu iš­pil­dy­da­mas skau­tiš­ką prie­sai­ką tar­nau­ti Die­vui, Tė­vy­nei, ar­ti­mui.

Že­mai­čių mu­zie­jaus „Al­ka“ is­to­ri­kė Ja­ni­na BU­CE­VI­ČĖ