Gal­vą aukš­tyn ir pir­myn per gy­ve­ni­mą

„Aš gy­ve­ni­me ne­bu­vau su­ti­ku­si blo­gų žmo­nių, ma­ne su­po tik ge­ri žmo­nės“, – po­kal­bį pra­de­da de­gai­tiš­kė Da­nu­tė Su­din­tie­nė.

Dau­giau nei ke­tu­ris de­šimt­me­čius pe­da­go­gi­nį dar­bą dir­bu­si mo­te­ris šian­dien su džiu­ge­siu at­si­me­na sa­vo dar­bo me­tus, gi­ria sa­vo mo­ki­nius, su­tik­tus žmo­nes. Grau­di­na­si kal­bė­da­ma apie gim­tuo­sius Pa­tum­ša­lius, apie gy­ve­ni­mo tarps­nį Paš­ku­vė­nų kai­me.

Vis­kas li­ko gra­žio­je praei­ty­je. Da­bar Da­nu­tės gy­ve­ni­mas ver­da De­gai­čiuo­se. „Jie ta­po ma­no na­mais, ma­no tvir­to­ve. Ne­no­rė­čiau iš čia nie­kur išei­ti…“, – sa­kė D. Su­din­tie­nė.

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

Į mo­kyk­lą pės­čio­mis 12 km

D. Su­din­tie­nė gi­mė Luo­kės vals­čiu­je, Pa­tum­ša­lių kai­me. Vė­liau su se­se­ri­mi iš­vy­ko gy­ven­ti į Gau­lė­nus, pa­skui – į Kau­na­ta­vą. Ten bai­gė sep­tyn­me­tę mo­kyk­lą, ir, kai at­ro­dė, jog čia pa­si­baigs jos moks­lai, pa­sie­kė ži­nia apie Ubiš­kė­je ati­da­ro­mą vi­du­ri­nę mo­kyk­lą. Da­nu­tė sie­kė moks­lo to­liau.

„Bu­vo­me pir­mo­ji Ubiš­kės mo­kyk­los lai­da. Su­si­rin­ko­me per 30 vai­kų. Die­vi­nau vi­sus čia dir­bu­sius mo­ky­to­jus, jie man at­ro­dė tar­si šven­tie­ji. Nie­kaip ne­ga­lė­jau su­pras­ti: nei jie pa­vargs­ta, nei išalks­ta, nei su­pyks­ta“, – pri­si­mi­ni­mais da­li­jo­si Da­nu­tė.

Ne­bu­vo leng­vas ke­lias į mo­kyk­lą Ubiš­kė­je, pir­myn at­gal jai tek­da­vo kas­dien nu­ke­liau­ti apie 12 km. Nei ke­lio, nei ta­ke­lio ne­bu­vę, pa­miš­kė­mis ir pau­piais, pa­lau­kė­mis ke­lia­vo. Pa­mo­kos vyk­da­vo po pie­tų, tad Da­nu­tė na­mo grįž­da­vo ko­ne vi­dur­nak­tį.

Iš bib­lio­te­kos į kul­tū­ros cent­rą

Bai­gu­si Ubiš­kės vi­du­ri­nę Da­nu­tė ga­vo dar­bą Ryš­kė­nuo­se, Purp­lių bib­lio­te­ko­je. Da­bar, sa­ko, ši gy­ven­vie­tė kles­ti – na­mas prie na­mo, o ta­da bu­vo tuš­čia – ke­lios tro­bos, vos ke­li gy­ven­to­jai.

Purp­lių bib­lio­te­ka bu­vu­si la­bai ne­tur­tin­ga. Da­nu­tė ne­tu­rė­ju­si pa­tir­ties, ne­ži­no­ju­si, nuo ko pra­dė­ti. Bet pa­ma­žu ži­nių dau­gė­jo, bib­lio­te­ka jos dė­ka gra­žė­jo. Se­kė­si vi­sai ne­blo­gai.

Tuo me­tu du­ris at­vė­rė nau­ja bib­lio­te­ka ir gim­tuo­siuo­se Pa­tum­ša­liuo­se, tad Da­nu­tė pa­ra­gin­ta su­grįž­ti. Ne­bu­vo šis dar­bas jai prie šir­dies, ta­čiau sten­gė­si dirb­ti są­ži­nin­gai, bu­vo veik­li. Už ge­rą dar­bą ne­tru­kus bu­vo pa­ste­bė­ta ir pri­kal­bin­ta dirb­ti Pa­tum­ša­lių kul­tū­ros na­mų di­rek­to­re.

Mo­te­ris juo­kė­si at­si­mi­nu­si, ko­kios min­tys ją ap­lan­kė tuo laik­me­čiu: „Gal­vo­jau, ko­dėl gi ne­pa­ban­džius? Na, koks tas kul­tū­ros na­mų di­rek­to­riaus dar­bas? Sė­di, pri­žiū­ri, daug dirb­ti tik­rai ne­rei­kės. O bib­lio­te­ko­je kiek dar­bo: da­lin­ti kny­gas, rink­ti skai­ty­to­jus… Ma­niau, jog kul­tū­ros cent­re man tik­rai bus leng­viau. Bet ne­tru­kus paaiš­kė­jo, jog ten de­šimt kar­tų sun­kiau. Rei­kė­jo su­bur­ti ko­lek­ty­vus, tu­rė­jo­me šo­kių ra­te­lį, cho­rą, ka­pe­lą. Links­mai gy­ve­no­me su dai­na ir šo­kiais. Ma­no vy­ro šei­ma bu­vo be ga­lo mu­zi­ka­li, ir aš pa­ti bu­vau šo­kė­ja, ak­to­rė ir dai­ni­nin­kė, dra­mos bū­re­lį tu­rė­jau.“

DAUGIAU SKAITYKITE „Telšių ŽINIŲ“ Nr. 34 (2571)