Varnių seniūnijos salė, Varnių regioninio parko vyr. bendradarbio Andriaus Bajorūno dėka, vieną gražų spalio vakarą buvo pilnutėlė. Tąkart į renginį, filmų pristatymą, varniškius sukvietė Varnių Motiejaus Valančiaus gimnazija, Varnių regioninis parkas ir Šiaulių televizijos laidų prodiuserė, operatorė Rita Ščiglinskienė. Šiltai sutikti filmų kūrėjai ir jų herojai.
Jaunųjų kinematografininkų būrelį Varnių Motiejaus Valančiaus gimnazijoje praėjusiais metais įkūrė entuziastė mokytoja Irena Kačinauskaitė, subūrusi šiam darbui kūrybingus, gabius mokinius. Pirmieji jų bandymai – apie dešimt mėgėjiškų filmukų. Praėjusią vasarą užsimezgė būrelio ir Šiaulių TV prodiuserės R. Ščiglinskienės draugystė. Renginio metu pristatytas filmas „A mas da gyvi?“, skirtas gimtajai žemaičių tarmei, sukurtas bendradarbiaujant su gimnazijos mokytojomis Asta Adomaitiene, Nijole Vaišnoriene ir visu būriu dainingų, balsingų, puikiai savo senelių ir tėvų tarmę bei dainas mokančių ir mylinčių gimnazistų.
Žiūrovai susidomėję stebėjo filmą „ Kāp žemaitelē pilēli būdavuoj“, kurtą taip pat R. Ščiglinskienės. Įdomu buvo tai, kad salėje sėdėjo pilies, kurios gimimą jau keletas metų stebi visi, važiuojantys Varnių–Tverų keliu, statytojai. Pasirodo, pilies vizija jau senokai nedavė ramybės ir Žemaičių draugijos pirmininkui Stasiui Kasparavičiui. Ir štai atsirado žmogus, pasiryžęs įkūnyti šią idėją, – sąžiningas, doras, užsispyręs žemaitis Romualdas Miceika. Anot jo, artimiausio pagalbininko, Kelmės rajono Skruzdėlynės sodybos šeimininko Marijaus Čekavičiaus, į Romą reinkarnavosi koks nors senovės pilių statytojas. Kaip ten bebūtų, Rietavo savivaldybės Kaupų kaime, pačioje aukščiausioje šių apylinkių vietoje, pasak R. Miceikos, visų Žemaitijos piliakalnių žiede, Dievo palaimintoje vietoje, kur buvo kunigaikščio Vykinto valdos, jau iškilo gynybinės sienos fragmentas. Pirmiausia pagal M. Zabarausko projektą, kurtą ištyrinėjus Getautiškės piliakalnio modelį, buvo supiltas pats piliakalnis, kuris per 6 metus susistovėjo. Aplinkui R. Miceika sutvarkė pelkes, pasodino beržyną. Pagal kryžiuočių kronikas, kitus istorinius šaltinius buvo tiriama medinių pilių statyba, sudarytas detalus projektas. Prie kylančios pilies jau vyko ne vienas renginys, įspūdingiausias – Durbės mūšio minėjimas. Statytojai tikisi, kad dar po 5–6 m. čia bus Žemaičių tautos namai, kur žmonės galės ne tik pasigrožėti savo kraštu, bet ir pasimokyti amatų, supras, kad turime ne tik didžiuotis savo išmintingais, tvirtais, nepaisiusiais mirties protėviais pagonimis, kad tokie ir patys esam, turim būti, kad mūsų dvasia gali pakelti ir Lietuvą. Pilies statytojai talkininkauja be atlyginimo – anot M. Čekavičiaus, tūkstantį metų mūsų protėviai padėdavo vienas kitam be pinigų, po talkų tik alučiu pasivaišindavo, o išlikom, niekas mūsų nepalaužė.
Sužavėti likome ir filmo apie seną žemaitišką sodybą – Skruzdėlynės vienkiemio savininko, žirgų augintojo, Žemaičių žemės patrioto, puikaus pasakotojo Marijaus Čekavičiaus gimtuosius namus, kuriuose, jo giliu įsitikinimu, gyvens ir jo anūkai. Na, o filmas „Žemaitiška draugystė: pasirokavimā apie žemaitukus“ galutinai įtikino, kad ir dabartiniai žemaičiai tebėra tikri gamtos vaikai, kaip ir senovės lietuviai. Filmo herojai, žemaitukų žirgų augintojai, vienas po kito nuoširdžiai pasakojo apie tai, ką jiems reiškia žirgas. Pasak M. Čekavičiaus, atidžiai išstudijavusio senovės istoriją, žemaitukus paveldėjome iš skitų genties, kurios bruožų ir šiandien turime. Žirgas – žmogaus draugas, kiekvienas žemaitis ūkininkas turėtų turėti bent porą žirgų. Vaidotas Digaitis, dalyvavęs jojimuose iki Juodosios jūros ir aplink Baltiją, apie savo žirgus Ceklį ir Kredą pasakojo, kaip apie artimus draugus, suprantančius žmogų, galinčius išmokti iš jo ir gero, ir blogo. Vido Bagdono nuomone, mums tik atrodo, kad esam protingesni už juos. Žirgas – jautri gamtos dalis, jis daug supranta, jei mes juos taip suprantame, esam vieni kitų verti. Panašios nuomonės ir Liudas Augaitis: „Praradęs žirgą, žmogus nuo jo atsiliko.“
Po filmų peržiūros, nuoširdžių pokalbių su jų kūrėjais skirstėmės dvasiškai pakylėti – gavę gražią pamoką, kaip svarbu jausti gamtą, matyti aplink save grožį, neprarasti ryšio su gimtąja žeme, su protėvių kalba, papročiais. Ir net nesinorėjo keiksnoti rudens purvynuose skęstančios, duobėtos, beveik neapšviestos pagrindinės Varnių gatvės – o gal kada ir ji bus kitokia?..
Loading ...
