Var­nių se­no­lių bend­ruo­me­nė – mies­to is­to­ri­jos ir ta­pa­ty­bės sau­go­to­ja

Var­nių se­no­lių bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė Ele­na Nor­vi­lie­nė pa­si­ti­ko gra­žų – dviem pen­ke­tu­kais pa­žy­mė­tą – ju­bi­lie­jų. Su­kak­tu­vi­nin­kė spin­du­liuo­ja ener­gi­ja, džiau­gia­si kiek­vie­na gy­ve­ni­mo die­na, o ša­lia jos – Var­nių se­no­liai, su ku­riais gy­ve­ni­mas dar sma­ges­nis. Vi­si drau­ge jie ge­ba puo­se­lė­ti že­mai­tiš­kas tra­di­ci­jas, žings­niuo­ja ko­ja ko­jon su šiuo­lai­ki­niu gy­ve­ni­mu ir yra tik­ri Var­nių is­to­ri­jos ser­gė­to­jai.

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

– Pa­pa­sa­ko­ki­te apie sa­ve. Kiek Jums ar­ti­mi Var­niai, jų žmo­nės?

– Esu var­niš­kė. Prieš 55 me­tus rug­sė­jo 22 die­ną gi­miau netoli Var­nių, prie gra­žaus Lūks­to eže­ro, Jo­ni­kai­čių kai­me. Bū­da­ma 3 me­tų su tė­vais iš­vy­kau gy­ven­ti į Tve­rus, Plun­gės r. Bet li­ki­mas taip su­dė­lio­jo, kad prieš 27 me­tus te­ko grįž­ti į Var­nius, ku­riais šian­dien ga­liu di­džiuo­tis.

Var­niuo­se gy­ve­nu 27 me­tus. Dir­bu Tel­šių re­gio­ni­nia­me pro­fe­si­nio mo­ky­mo cent­re Var­niuo­se bend­ra­bu­čio bu­dė­to­ja.

Var­niai man ar­ti­mi tuo, kad šiame krašte gi­miau. Čia su­ti­kau sa­vo da­bar­ti­nį vy­rą, čia užau­go ma­no trys vai­kai. Var­niuo­se gy­ve­na daug šil­tų, nuo­sta­bių žmo­nių ir drau­gų, į ku­riuos vi­sa­da ga­liu at­si­rem­ti.

– Kaip įsi­jun­gė­te į Var­nių se­no­lių bū­rį? Kiek me­tų esa­te jų pir­mi­nin­kė, kiek na­rių bu­ria­te?

– Vi­sų pir­ma bu­vau pa­kvies­ta į Se­no­lių bend­ruo­me­nės an­samb­lį „Si­dab­ri­nė gi­ja“, ku­ria­me da­ly­va­vau daug me­tų. Dėl as­me­ni­nių ir svei­ka­tos pro­ble­mų pa­si­trau­kus bu­vu­siam Var­nių se­no­lių bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kui, 2020 me­tų bir­že­lio 5 die­ną bu­vau pa­skir­ta pir­mi­nin­ke. Mū­sų bend­ruo­me­nė šian­dien vie­ni­ja per 70 na­rių.

– Ką vei­kia se­no­liai Var­niuo­se, ar ne­nuo­bo­džiau­ja­te?

– Var­nių se­no­lių bend­ruo­me­nės veik­la yra la­bai tu­ri­nin­ga. Bend­ruo­me­nė la­bai daug ke­liau­ja po Lie­tu­vą, daug iš­va­ži­nė­jo už­sie­nio ša­lių. Da­ly­vau­ja­me Var­nių mies­to veik­lo­je. Vyks­ta­me į vi­so­kias edu­ka­ci­nes pro­gra­mas, įsi­jun­gia­me į kai­my­ni­nių bend­ruo­me­nių or­ga­ni­zuo­ja­mus ren­gi­nius ir čem­pio­na­tus. Pa­tys da­ro­me daug ren­gi­nių. Štai da­bar esa­me la­bai užim­ti – ruo­šia­mės spa­lio 18 die­ną švęs­ti Var­nių se­no­lių bend­ruo­me­nės 30 me­tų ju­bi­lie­jų. Se­no­lių bend­ruo­me­nei nė­ra ka­da nuo­bo­džiau­ti.

– Kaip se­ka­si Var­nių se­no­liams su­si­tvar­ky­ti su šiuo­lai­ki­nė­mis tech­no­lo­gi­jo­mis? Ko­kie tie šiuo­lai­ki­niai sen­jo­rai?

– Su šiuo­lai­ki­nė­mis tech­no­lo­gi­jo­mis se­no­liams se­ka­si pui­kiai. Sten­gia­mės da­ly­vau­ti vi­so­kiuo­se mo­ky­muo­se, tu­ri­me nuo­sta­bų na­rį Aloy­zą Mi­cių, ku­ris la­bai pui­kiai yra įval­dęs fo­tog­ra­fi­jos me­ną. Jis yra Var­nių se­no­lių bend­ruo­me­nės feis­bu­ko ad­mi­nist­ra­to­rius, ku­rio dė­ka vi­si ga­li pa­ma­ty­ti vi­są Se­no­lių bend­ruo­me­nės veik­lą. La­bai ačiū Aloy­zui!
Šiuo­lai­ki­niai Var­nių se­no­liai sau­go že­mai­tiš­kas tra­di­ci­jas, da­ly­vau­ja bend­ruo­me­nės gy­ve­ni­me, o kas­die­ny­bė­je de­ri­na ra­mų so­dų ir dar­žų pri­žiū­rė­ji­mą su šiuo­lai­ki­nė­mis tech­no­lo­gi­jo­mis. Jie – gy­vo­ji Var­nių is­to­ri­ja ir ta­pa­ty­bės sau­go­to­jai.

– Pa­mi­nė­jo­te gra­žų ju­bi­lie­jų. Ko­kio­mis nuo­tai­ko­mis jį pa­si­ti­ko­te, ar grei­tai bė­ga me­tai?

– Šie me­tai yra ju­bi­lie­ji­niai: 30 me­tų mi­ni Var­nių se­no­lių bend­ruo­me­nė, 5 me­tai esu bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė ir pa­ti pa­si­ti­kau 55 me­tų ju­bi­lie­jų su džiaugs­mu ir dė­kin­gu­mu šir­dy­je.

Rei­kia džiaug­tis kiek­vie­na gy­ve­ni­mo die­na, nes me­tai bė­ga la­bai grei­tai. Baig­da­ma ta­riu ačiū Var­nių se­no­lių bend­ruo­me­nei – už nuo­sta­bią man pa­do­va­no­tą šven­tę, ku­rią vi­si su­ruo­šė, už vi­są rū­pes­tį, ši­lu­mą ir nuo­šir­dų pa­ger­bi­mą. Tai bu­vo pa­ti gra­žiau­sia do­va­na, ko­kios tik ga­lė­jau su­lauk­ti.

La­bai bran­gi­nu, kad esu da­lis to­kios bend­ruo­me­nės – vie­nin­gos, drau­giš­kos, mo­kan­čios džiaug­tis vie­ni ki­tais ir kar­tu kur­ti gra­žiau­sius pri­si­mi­ni­mus.