Van­dens le­lijų au­gi­ni­mo de­šimt­me­tis. Pra­ra­di­mai mo­ko

Ne­to­li Viešvėnų gy­ve­nan­tis Vi­lius Kai­rys pui­kiai dau­ge­liui pa­žįsta­mas kaip įvai­rių van­dens le­lijų veislių au­gin­to­jas, ko­lek­ci­nin­kas.

Vi­liaus įkur­tas van­dens au­galų ūkis „Le­li­jos žie­das“ šiais me­tais mi­ni veik­los de­šimt­metį. Gra­žios su­kak­ties pro­ga kal­bi­na­me van­dens le­lijų au­gin­toją – nuo ko vis­kas pra­si­dėjo ir kaip per de­šimt­metį keitė­si jo le­lijų ko­lek­ci­ja.

Au­re­li­ja SER­VIENĖ

– Pri­min­ki­te, Vi­liau, nuo ko vis­kas pra­si­dėjo? Kaip at­ra­do­te van­dens le­li­jas?

– Vis­kas pra­si­dėjo nuo ke­lių le­lijų ir no­ro au­gin­ti veis­les, ku­rių Lie­tu­vo­je nie­kas dar neau­gi­no. Taip per ke­letą metų iš Len­ki­jos, Vo­kie­ti­jos ir kitų Eu­ro­pos ša­lių pri­si­pir­kau daug van­dens le­lijų, ku­rių, tiesą pa­sa­kius, ne­turė­jau kur au­gin­ti. No­rai bu­vo di­de­li, tad at­si­ra­do tven­ki­nu­kas. Po kiek lai­ko at­si­ra­do di­dy­sis 30 arų tven­ki­nys, ku­ria­me šiuo me­tu ir yra pa­so­din­ta be­veik vi­sa tu­ri­ma ko­lek­ci­ja. Per de­šimt metų per ma­no ran­kas per­ėjo tik­rai daug veis­lių ir vi­so­kiau­sių van­dens au­galų.

– Kiek šiuo me­tu van­dens le­lijų veislių au­gi­na­te?

– Šian­dien tiks­laus van­dens le­lijų veislių skai­čiaus net ne­ži­nau, veik­los pra­džio­je jų bu­vau su­rinkęs apie 80 vie­netų, bet šiuo me­tu au­galų kie­kis tik­rai yra su­mažėjęs. Vi­sa tai lėmė ži­nių, lai­ko, vie­tos ir kar­tais kant­rybės trūku­mas. Bet per tuos pra­ra­di­mus kaž­ko iš­mo­kau.

– Ar van­dens le­li­ja yra po­pu­lia­ri gėlė, ar žmonės jas per­ka? Kur žy­di Jūsų išau­gin­tos le­li­jos?

– Kas­met van­dens le­lijų iš mūsų ūkio po visą Lie­tuvą iš­ke­liau­ja tik­rai ne­ma­žai.

Ne­se­niai de­šimt skir­tingų veis­lių pa­do­va­no­jau ir pa­so­di­nau prie Pa­ne­munės pi­lies. Ši idė­ja gimė vi­sai at­si­tik­ti­nai – per­nai, o šie­met sim­bo­liš­kai vi­sai prie­š pat sa­vo veik­los de­šimt­metį jas pa­so­di­no­me vie­na­me iš pi­lies tven­ki­nių. Ti­kiuo­si, kad, pra­dėjus žydė­ti šioms le­li­joms, kiek­vie­nas at­vykęs prie Pa­ne­munės pi­lies galės pa­si­grožė­ti ir su­ži­no­ti apie seną­sias prancūzų se­lek­ci­nin­ko Jo­sep­ho Bo­ry La­tour-Mar­lia­co veis­les.

– Ko­kia van­dens le­lijų veislė po­pu­lia­riau­sia?

– Šiuo me­tu žmonės ieš­ko kuo įdo­mes­nių spalvų, žiedų formų. Bet tos vie­nos vie­nin­telės ne­ga­liu išs­kir­ti, ku­rios ieš­ko klien­tai. Asor­ti­men­tas vis kin­ta, at­si­ran­da naujų veis­lių, o ir žmo­nių no­rai ir van­dens tel­ki­niai la­bai in­di­vi­dualūs.

– Ką Jums reiš­kia van­dens le­li­jos – tai dar­bas, po­mėgis ar jau gy­ve­ni­mo būdas?

– Vis dėlto le­li­jos man tik po­mėgis, iš ku­rio kaž­kiek už­si­dir­bu ir viską in­ves­tuo­ju į ūkio plėtrą.

– Ko pa­linkė­tumėt sau ki­tam de­šimt­me­čiui? Ko­kie pla­nai?

– Šiuo me­tu dir­bu su pa­krantės au­galų dau­gi­ni­mu. Pla­nuo­se yra pra­dėti dirb­ti ir prie van­dens tel­ki­nių ap­žel­di­ni­mo.