Galime pripažinti, kad būtent parapijos klebono V. Palionio dėka, mūsų bendruomenėje gimė nauja tradicija – visas iškilmes, renginius ir svarbias datas paminėti jaukioje bažnyčioje. Ne išimtis – ir Valstybės diena. Už Lietuvą ir lietuvybę, kaip tvirčiausią tautinės sąmonės pamatą, buvo aukojamos šv. Mišios.
Tokių dvasingų renginių žmonėms tikrai reikia. Be to, būtina gaivinti senąsias, jau pamirštas tautos ir bažnyčios sąsajas. Į Valstybės dienos šventę susirinkęs bendruomenės senjorų būrys įkvepia ir rodo, kad tautinis dvasingumas dar gyvas ir kad jį reikia skiepyti jaunimui.
Anot klebono, minint šią dieną, mūsų dėmesys ir mintys vėl nukrypsta į Lietuvos valstybės ištakas, į prieštaringus istorijos vingius, į tolimus Mindaugo laikus. Tik šiandienos istorija rūstokai išbando mus, priversdama Lietuvos vaikus palikti Dievo duotą Tėvynę ir keliauti svetur ieškoti duonos.
Klebonas linkėjo, kad neblėstanti tautos vienybės idėja ir šiandien teiktų drąsos pažinti ir pripažinti, pastebėti ir vertinti ne tai, kas skiria, bet tai, kas mus sieja. Te Dievas padeda išsaugoti lietuvybės kibirkštėlę, mūsų šventą kalbą, istoriją.
Po gražių maldų ir pamąstymų neskubėjome skirstytis, rinkomės miestelio skverelyje prie Nepriklausomybės paminklo, kur sugiedojome „Tautišką giesmę“ ir ne vieną dainą apie brangią Tėvynę.