Va­len­ti­nas Bu­kaus­kas. Me­tai be ak­ty­vios po­li­ti­kos

Lai­kas bė­ga… Jau me­tai, kai dir­ba nau­jos ka­den­ci­jos Sei­mas. Dvi­de­šimt me­tų tel­šiš­kiams at­sto­va­vu­sio Va­len­ti­no Bu­kaus­ko ten jau ne­be­ma­to­me. Kaip šian­dien gy­ve­na lapk­ri­tį 63-iuo­sius pa­si­ti­kęs il­ga­me­tis po­li­ti­kas? Kvie­čia­me jį po­kal­bio.

– Skai­ty­to­jams smal­su, kaip lai­ko­tės?

– Ačiū Die­vui, dar gy­vas.

– Jau me­tai, kai ne­be­su­ka­te vai­ro marš­ru­tu Telšiai–Vilnius–Telšiai, re­čiau be­ma­to­me ir ra­jo­no ren­gi­niuo­se. Ar dėl to ne­liū­di­te? Ką vei­kia­te?

– Taip, jau pra­bė­go me­tai… Ir jie bu­vo vi­sai ki­to­kie… Dvi­de­šimt me­tų kaip paukš­tis skrai­džiau tarp Tel­šių ir Vil­niaus, daug bend­ra­vau su ra­jo­no gy­ven­to­jais, lai­ko sau kar­tais vi­sai ne­lik­da­vo. Da­bar jo tu­riu ir ski­riu na­mams: rei­kė­jo sa­vo liz­dą ap­si­žiū­rė­ti – kai ką su­si­tvar­ky­ti, kai ką pa­tai­sy­ti.

Bet svar­biau­sia: įkvė­piau švie­žio oro, nuo pe­čių nu­kri­to di­džiu­lė at­sa­ko­my­bė, įsi­pa­rei­go­ji­mai. Ga­vau lai­ko ap­si­žval­gy­ti, kai ką ki­taip pa­ma­ty­ti ir įver­tin­ti.

Liū­de­sio ar il­ge­sio tik­rai ne­jau­čiau. Bet gal dėl to, kad vi­du­je aš vi­suo­met bu­vau ir esu vis­ką ap­gal­vo­jan­tis, su­si­dė­lio­jan­tis. Gal žmo­nės to ir ne­pas­te­bi…

Pui­kiai su­pran­tu, kad vi­si da­ly­kai gy­ve­ni­me yra lai­ki­ni – ar tai bū­tų vers­las, ar po­li­ti­ka, pa­rei­gos, ar po­stai. Vi­suo­met taip, kaip yra šian­dien, ne­bus, po­ky­čiai neiš­ven­gia­mi ir jų ne­rei­kia bi­jo­ti. Kaip ke­ly­je pa­si­tai­ko tiek įkal­nių, tiek nuo­kal­nių, taip ir gy­ve­ni­me. Per tuos dvi­de­šimt me­tų bu­vo ir nuo­skau­dų, ir nu­si­vy­li­mų, ir liū­de­sio, bet bu­vo ir džiaugs­mo, ir la­bai ge­rų aki­mir­kų.

– Nė­ra leng­vas po­li­ti­ko ke­lias?

– Šiaip po­li­ti­ka rei­ka­lau­ja la­bai daug ener­gi­jos: kai esi to­je ap­lin­ko­je, su­pran­ti, kas vyks­ta, o pa­keis­ti ne­tu­ri ga­li­my­bių, nors vyks­ta ne pa­gal ta­vo ma­ty­mą ar įsi­ti­ki­ni­mus, tiks­lus ar sie­kius. Po­li­ti­ko­je nuo­lat vyks­ta ko­va: ta­vo no­rai ga­li bū­ti gra­žūs, ta­čiau vi­si atei­na su jais, rei­kia pa­lai­ky­mo, su­ta­ri­mo.

Par­ti­jų vi­du­je taip pat vyks­ta ko­va su vi­sai ki­to­mis tai­syk­lė­mis, nuo­la­ti­nės grum­ty­nės už bū­vį, už įta­ką, už ga­li­my­bę bū­ti prie val­džios, bū­ti pa­ste­bė­tam. Pap­ras­ti žmo­nės to ne­ma­to…

– Ar šian­dien Jums vis dar svar­bi po­li­ti­ka? Do­mi­tės? Se­ka­te įvy­kius? Bend­rau­ja­te su po­li­ti­kais?

– Ži­no­ma. Se­ku, do­miuo­si. Man tai svar­bu kaip pi­lie­čiui. Sei­mo po­sė­džių ne­žiū­riu, gal šiek tiek ma­žiau ir spau­dos skai­tau. Bū­da­mas Sei­mo na­rys gau­da­vau su­si­ste­min­tas nau­jie­nas ir va­žiuo­da­mas iš Tel­šių į Vil­nių pa­pras­tai ne mu­zi­ką jung­da­vau, o klau­sy­da­vau­si ša­lies ir pa­sau­lio nau­jie­nų. Ir da­bar man įdo­miau­sias me­di­jos ka­na­las yra Ži­nių ra­di­jas, ži­no­ma, vie­ti­nė spau­da.

Ne­su vi­siš­kai išė­jęs iš po­li­ti­nės ap­lin­kos, pa­si­kal­bu ir su po­li­ti­kais, su kai ku­rių de­par­ta­men­tų dar­buo­to­jais, ar­ti­mai bend­rau­ju su ke­liais mi­nist­rais – esa­mais ir bu­vu­siais. Bend­ra­vi­mas yra ver­ty­bė, ir tik bend­rau­da­mi mes ga­li­me pa­siek­ti kai ku­rių da­ly­kų.

Tu­riu pa­sa­ky­ti, kad, ne­be­dirb­da­mas Sei­me, per­žiū­rė­jau te­le­fo­no są­ra­šą ir daug nu­me­rių iš­try­niau. Kei­čia­si žmo­nių dar­bo­vie­tės, pa­rei­gos, yra ir to­kių, iš ku­rių ne­su­lau­kiau skam­bu­čio, ži­nu­tės vi­sus me­tus… Na­tū­ra­lus pro­ce­sas.

– Ko la­biau­siai pa­si­gen­da­te šian­die­nos po­li­ti­kos lau­ke?

– Šian­dien Sei­me, vie­tos sa­vi­val­do­je tarp po­li­ti­kų, tarp po­li­ti­kų ir vi­suo­me­nės la­bai pa­si­gen­du dia­lo­go. Aš esu ša­li­nin­kas bend­ruo­me­nių, bend­ra­vi­mo su žmo­nė­mis.
Sup­ran­tu, po­li­ti­ko­je ak­tua­lūs pro­gra­mi­niai da­ly­kai, bet ne ma­žiau svar­būs ir vi­suo­me­nės lū­kes­čiai, rei­kia juos iš­girs­ti ir kar­tais nu­si­leis­ti pro­gra­mos nuo­sta­toms.

Pa­si­gen­du vie­šų dis­ku­si­jų.

Po­li­ti­kų po­kal­biai už už­da­rų du­rų anks­čiau ar vė­liau išei­na į die­nos švie­są ir tuo­met pa­si­ma­to ne itin ge­ri da­ly­kai.

Vi­suo­me­nė tu­ri ži­no­ti, kad daug spren­di­mų pri­klau­so ne tik nuo par­la­men­to, bet ir nuo Sa­vi­val­dy­bės, se­niū­ni­jos. Vie­šų­jų pa­slau­gų ko­ky­bė, jų priei­na­mu­mas – nuo Ta­ry­bos na­rių spren­di­mų, nuo vie­tos po­li­ti­kų ge­bė­ji­mo gir­dė­ti, įsi­klau­sy­ti, spręs­ti. Nė­ra gra­žu nuo­lat dangs­ty­tis iš­tek­lių sto­ka.

Ma­nau, kad jū­sų skai­ty­to­jams, kaip ir man, vi­sų pir­ma svar­biau­sia ar­ti­miau­sia ap­lin­ka.

Ta­ry­bos na­rio reg­la­men­te yra aiš­kiai iš­dės­ty­ta jo veik­la, bet ar ji taip vyks­ta, var­gu… Pa­si­kar­to­siu, po­li­ti­kai pri­va­lo nuo­lat bend­rau­ti su rin­kė­jais! Ne tik prieš rin­ki­mus. Tu­ri teik­ti ata­skai­tas, gir­dė­ti žmo­nių lū­kes­čius. Rei­kia dirb­ti.

– Ko­kiais sa­vo spren­di­mais, kai dir­bo­te Sei­me, ga­li­te ir da­bar pa­si­džiaug­ti?

– Man vi­suo­met rū­pė­jo ma­no kraš­tas. Rū­pė­jo žmo­nės. Priim­ta daug po­zi­ty­vių spren­di­mų, nu­lė­mu­sių bend­ruo­me­nėms tei­gia­mų po­ky­čių. Jei­gu la­bai konk­re­čiai, džiau­giuo­si, kad pa­vy­ko įti­kin­ti ra­jo­no poi­ti­kus įdieg­ti ne­mo­ka­mą ke­lei­vių pa­vė­žė­ji­mą, ku­rio mo­de­lį par­si­ve­žiau iš Es­ti­jos.

Pa­vy­ko iš­spręs­ti Že­mai­čių mu­zie­jaus „Al­ka“ per­da­vi­mo Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jai klau­si­mą (o kiek ta­da bū­ta pa­si­prie­ši­ni­mo – iš­veš eks­po­na­tus, su­nai­kins…). Jei­gu tai bū­tu­me pa­da­rę dar anks­čiau, bū­tu­me tu­rė­ję dau­giau lė­šų ki­tiems dar­bams.

Toks pa­ts sie­kis bu­vo ir dėl Že­mai­tės dra­mos teat­ro. Ne­pa­vy­ko, bet rei­kė­jo ne­nu­leis­ti ran­kų. Bū­tu­me jau tu­rė­ję pro­fe­sio­na­lų teat­rą. Da­bar teat­ro di­rek­to­rius de­da pa­stan­gas, bet rei­kia ir po­li­ti­nės va­lios, spren­di­mų, vien no­ro ne­pa­kan­ka.

Pa­si­tei­si­no siū­ly­mas ir dėl po­li­ci­jos nau­jų dar­buo­to­jų ska­ti­ni­mo, ku­ris gi­mė be­dis­ku­tuo­jant su ko­mi­sa­re ir tuo­me­čiu me­ru Kęs­tu­čiu Gu­sa­ro­vu. Me­ras ne­del­sė, tei­kė Ta­ry­bai siū­ly­mą, bu­vo pri­tar­ta. Da­bar šiuo pa­vyz­džiu se­ka ir ki­tos sa­vi­val­dy­bės.

Sten­giau­si, kad į ra­jo­ną at­vyk­tų kuo dau­giau mi­nist­rų, kad si­tua­ci­ją pa­ma­ty­tų ir iš­girs­tų tie­sio­giai. Dėl to pa­vy­ko pa­siek­ti daug pa­lan­kių fi­nan­si­nių spren­di­mų ra­jo­nui.
Ir dar: vi­suo­met sku­bė­jau su­si­tik­ti su žmo­nė­mis.

– Kaip ver­ti­na­te po­li­ti­nių par­ti­jų veik­lą, ar ji nė­ra su­si­lpnė­ju­si? Ar ne­jau­čia­te ly­de­rys­tės sto­kos? Ko­dėl ne­pa­si­ti­ki­ma po­li­ti­kais?

– Ką reiš­kia stip­ri ar silp­na par­ti­ja? Vi­suo­met sa­kau: par­ti­jo­se dir­ba žmo­nės. Ir nuo jų dar­bo daug kas pri­klau­so. Po­li­ti­nių or­ga­ni­za­ci­jų na­riai ste­bi rei­tin­gus, o man jie nie­kuo­met ne­bu­vo kaip ro­dik­lis, ge­riau­sias rei­tin­gas yra rin­ki­mai, ne­svar­bu – sa­vi­val­dos ar Sei­mo: ga­vai man­da­tą – esi ly­de­ris.
Sei­mo rin­ki­mų pa­vyz­dys: vi­suo­me­nė su­si­tel­kė ties vie­na po­li­ti­ne jė­ga, o ji pa­sa­kė „ne, bus ne taip“, žmo­nės nu­si­vy­lė. To­kie po­li­ti­kų žings­niai dar la­biau men­ki­na pa­si­ti­kė­ji­mą po­li­ti­kais.

– Kaip jį su­si­grą­žin­ti?

– Pa­si­ti­kė­ji­mą su­si­grą­žin­ti ga­li­ma tik kal­bė­ji­mu­si, tie­sio­gi­nio dia­lo­go mez­gi­mu.

Per so­cia­li­nius tink­lus ne­pa­siek­si žmo­nių, ne­su­sig­rą­žin­si jų pa­si­ti­kė­ji­mo. Ten daug ne­tik­ru­mo, me­la­gie­nų.

Ir bend­rau­da­mas gy­vai ga­li ne­pa­jaus­ti tik­ru­mo, bet tu bent ži­nai, kad atė­jai, kal­bė­jai, iš­gir­dai. Gal ne­ga­lė­si iš­kart at­sa­ky­ti į vi­sus klau­si­mus, bet ei­si ieš­ko­ti at­sa­ky­mų, juos ra­si, vėl su­si­tik­si, vėl ro­dy­si, kad tau tai yra svar­bu, kad tu ga­li. Ir žmo­gus pa­ti­kės.

– Kaip ma­no­te, ar vi­suo­me­nė pa­kan­ka­mai do­mi­si po­li­ti­ka? Ir ko­dėl vie­ni ar ki­ti žmo­nės ei­na į val­džią?

– Blo­gai, kad žmo­nės ma­žai do­mi­si po­li­ti­ka, ven­gia jo­je da­ly­vau­ti. Eu­ro­pos Są­jun­gos vi­dur­kis – 15–12 pro­c. žmo­nių pri­klau­so ko­kiai nors po­li­ti­nei or­ga­ni­za­ci­jai, o Lie­tu­vo­je – tik ne­pil­nas pro­cen­tas. Ir iš to pro­cen­to for­muo­ja­ma Vy­riau­sy­bė, uži­ma­mi aukš­čiau­si po­stai. To­dėl ir tu­ri­me to­kį re­zul­ta­tą: vi­si dip­lo­muo­ti, bet ar kom­pe­ten­tin­gi val­dy­ti vals­ty­bę?
Į val­džią rei­kia ei­ti ne dėl pa­si­pui­ka­vi­mo, ne dėl reikš­min­go biog­ra­fi­jos fak­to ar no­ro, rei­kia adek­va­čiai įver­tin­ti sa­ve – ar tu­ri idė­jų ir jė­gų jas įgy­ven­din­ti. Bet daž­niau­siai bet ko­kia kai­na siek­ti val­džios ska­ti­na be­ga­li­nis žmo­nių ego…

– Kas la­biau­siai ke­lia ne­ri­mą?

– Jau­čiu ne­ri­mą dėl ki­tų me­tų ša­lies biu­dže­to, vals­ty­bei svar­būs 2027–2028 me­tai, šian­dien vals­ty­bė daug sko­li­na­si, kad val­dan­tie­ji pa­ten­kin­tų sa­vo tiks­lus, o tam rei­kia iš­tek­lių. Mū­sų eko­no­mi­ka tiek ne­ge­ne­ruo­ja lė­šų, ma­žė­ja in­ves­tuo­to­jų, vis dau­giau jų nu­si­vi­lia vals­ty­be, nes ji tam­pa ne­sta­bi­li. Vers­lui bran­gus lai­kas, o da­bar­ti­nė val­džia ne­da­ro grei­tų, il­ga­lai­kių ir tei­sin­gų spren­di­mų. Kad ir si­tua­ci­ja dėl kont­ra­ban­di­nių ba­lio­nų skry­džių. Ir tai tik vie­nas iš pa­vyz­džių.

– Pa­ly­gin­ki­te Sei­mą, kai Jūs pra­dė­jo­te dirb­ti ir da­bar?

– Pra­dė­jau dirb­ti Sei­me ne­leng­vu lai­ko­tar­piu. Pa­me­nu, pra­si­dė­jo mo­ky­to­jų strei­kai, rei­kė­jo spren­di­mus priim­ti ne­del­siant, tai ir da­rė­me. Sei­mas bu­vo už­da­ras, mes jį at­vė­rė­me, ėmė­me reng­ti eks­kur­si­jas, pa­ro­das.

Įs­to­jus į ES at­si­vė­rė di­des­nės fi­nan­sa­vi­mo ga­li­my­bės, ne­tu­rė­jo­me jo­kios pa­tir­ties, ne­bu­vo net iš ko pa­si­mo­ky­ti… Bet dir­bo­me, gal­vo­jo­me, spren­dė­me, tei­kė­me siū­ly­mus.

Da­bar gir­džiu sa­kant, esą ES ne­lei­džia to ar ano. Taip nė­ra – ji lei­džia, tik rei­kia tu­rė­ti sa­vo ša­lies aiš­kią vi­zi­ją, siū­ly­mus ir spren­di­mus.

Tu­ri­me 11 at­sto­vų ES Par­la­men­te iš Lie­tu­vos, ar juos ma­to­me su­si­ti­ki­muo­se su ša­lies val­džia ar žmo­nė­mis? Ne. Jie sė­di sa­vo ka­bi­ne­tuo­se, to­dėl ir ne­tu­ri ko pa­siū­ly­ti. Mū­sų ša­lies at­sto­vai tu­ri gir­dė­ti ir apie ba­lio­nų ata­kas, gy­ny­bos spra­gas, ir apie ki­tus vals­ty­bės rei­ka­lus ir vie­nin­gai gin­ti mū­sų vals­ty­bės po­zi­ci­jas.

– Ar pla­nuo­ja­te grįž­ti į ak­ty­vią po­li­ti­ką?

– 25-erius me­tus bu­vau gan ak­ty­vus po­li­ti­ko­je, per tą lai­ką įga­vau pa­tir­ties, vi­sa­ži­niu sa­vęs ne­lai­kau, bet ži­nių tu­riu, to­dėl kar­tais su­ru­se­na vi­du­je ug­ne­lė veik­ti sa­vo kraš­to žmo­nių la­bui.

Kaip mi­nė­jau, po­li­ti­ka yra nuo­la­ti­nė ko­va, o aš ži­nau, kas yra dip­lo­ma­ti­ja, ži­nau, kaip iš konf­lik­ti­nių si­tua­ci­jų ras­ti išė­ji­mus.

Be­sib­laš­kant ga­li­ma grei­tai at­si­trenk­ti į led­kal­nį – ne­nus­kę­si­me, bet ke­le­riems me­tams su­sto­si­me, o to ne­ga­li­me sau leis­ti.

Pers­pek­ty­va po­li­ti­ko­je nė­ra džiu­gi­nan­ti, bet ji ga­li pa­si­keis­ti. Juk ne­ga­lė­si­me vi­są lai­ką ju­dė­ti tik iš iner­ci­jos. Rei­kia tvir­tu­mo, rei­kia dia­lo­go su bend­ruo­me­nė­mis, o aš no­riu ir ge­bu gir­dė­ti žmo­nes.

– Ar­tė­ja šven­tės. Ko pa­lin­kė­tu­mė­te po­li­ti­kams ir vi­siems žmo­nėms Ka­lė­dų ir Nau­jų­jų me­tų pro­ga?

– Po­li­ti­kams – ne­nu­tol­ti nuo tė­viš­kės, nuo sa­vo šak­nų, kal­bė­tis tar­pu­sa­vy­je ir su žmo­nė­mis, vie­niems ki­tus gir­dė­ti, ma­ty­ti ir su­pras­ti.
Vi­siems – bū­ti svei­kiems, nuo­tai­kin­giems. Ma­nau, pra­gy­ve­nę su­dė­tin­ges­nį lai­ko­tar­pį, dar tu­rė­si­me pro­gos pa­si­džiaug­ti kad ir ma­žais re­zul­ta­tais. Mes, že­mai­čiai, bū­ki­me ini­cia­ty­vūs, ne­sus­to­ki­me ei­da­mi link tiks­lo. Gra­žių ir ge­rų šven­čių!