Vac­lo­vas ir Sta­se­lė Gu­daus­kai. Keguose gyventi gera

Tel­šių ra­jo­ne, Ke­gų kai­mo šir­dy­je, gy­ve­na su­tuok­ti­niai Vac­lo­vas ir Sta­se­lė Gu­daus­kai, vie­ti­nių bend­ruo­me­nė­je ži­no­mi kaip kai­mo Tė­ve­lis ir Ma­my­tė.

Per 57-erius san­tuo­kos me­tus Gu­daus­kai pa­ty­rė dau­gy­bę iš­gy­ve­ni­mų, ta­čiau mei­lė ir šei­mos ver­ty­bės pa­dė­jo jiems iš­lik­ti lai­min­giems. Tu­rė­da­mi vie­nas ki­tą, dvi duk­ras, du žen­tus ir anū­kus, Vac­lo­vas ir Sta­se­lė yra pui­kus pa­vyz­dys, kad lai­mė sly­pi ar­ti­muo­se žmo­nė­se, o jų gy­ve­ni­mo džiaugs­mas ir pa­gar­ba vie­nas ki­tam yra tik­ras įkvė­pi­mas ap­lin­ki­niams.

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

Gy­ve­ni­mo is­to­ri­jos

Su­tuok­ti­niai Gu­daus­kai tu­ri dau­gy­bę is­to­ri­jų, ku­rias ga­lė­tų pa­pa­sa­ko­ti. Vac­lo­vas, vi­są gy­ve­ni­mą bu­vęs na­gin­gas meist­ras, ge­rai ži­no­mas Ke­guo­se. Jei rei­kia ką nors su­re­mon­tuo­ti, vi­si ži­no, kie­no pa­gal­bos pra­šy­ti. Ne­se­niai 90-me­tį pa­si­ti­kęs Vac­lo­vas yra svei­ko gy­ve­ni­mo bū­do ša­li­nin­kas – nuo jau­nų die­nų ne­val­go mė­sos, ne­ge­ria al­ko­ho­lio. Sen­jo­ras šmaikš­ta­vo, kad rū­ky­ti me­tė bū­da­mas 14 me­tų. Ar­ti­mie­ji tvir­ti­no, jog tė­ve­lio il­gaam­žiš­ku­mo pa­slap­tis – ra­mus bū­das, vi­sus gy­ve­ni­mo mo­men­tus jis pa­si­tik­da­vo ra­miai, be stre­so.

Sta­se­lės gy­ve­ni­mas pa­ženk­lin­tas trem­ties sun­ku­mais. Sta­se­lę su ma­ma ir se­se­ri­mi iš­ve­žė į Si­bi­rą. Ten ap­si­gy­ve­no ap­leis­ta­me ba­ra­ke. Mo­kyk­la bu­vo to­li – net 10 ki­lo­met­rų ke­lio, ku­rį tu­rė­jo įveik­ti pės­čio­mis. Vie­nin­te­le po­ra ba­tų te­ko da­ly­tis su se­se­ri­mi: vie­ną die­ną ji ei­da­vo į mo­kyk­lą, ki­tą – Sta­se­lė. Al­kis ir šal­tis bu­vo nuo­la­ti­niai pa­ly­do­vai. Ma­ma bi­jo­da­vo grįž­ti iš dar­bo na­mo, nes ne­tu­rė­da­vo ką duo­ti sa­vo vai­kams val­gy­ti. Bet net sun­kiau­sio­mis aki­mir­ko­mis Sta­se­lė su se­se­ri­mi nie­ka­da ne­pa­mir­šo Lie­tu­vos, vi­są lai­ką apie ją kal­bė­jo ir me­tams bė­gant su­grį­žo…

Ska­re­lių ko­lek­ci­ja

Sta­se­lė yra su­kau­pu­si neį­ti­kė­ti­ną 150 ska­re­lių ko­lek­ci­ją. Kiek­vie­na ska­re­lė pa­sa­ko­ja skir­tin­gą is­to­ri­ją, nuo se­niau­sių lai­kų iki šių die­nų, nuo jos vai­kys­tės iki pro­se­ne­lių die­nų. Šio­je ko­lek­ci­jo­je – net 200 me­tų se­nu­mo tė­ve­lio „ba­bos“ ska­re­lė.

Nors ke­giš­kė pri­pa­žįs­ta, kad pa­ti ska­re­lių ne­dė­vi, ta­čiau la­bai bran­gi­na su­kaup­tą ko­lek­ci­ją, ku­rio­je vi­sa gau­sy­bė ska­re­lių iš Lie­tu­vos, Al­ba­ni­jos, Tu­ni­so, Ma­dei­ros, Si­bi­ro ir dau­ge­lio ki­tų vie­tų. Ko­lek­ci­ja, pra­dė­ta kaup­ti jau­nys­tė­je, vis gau­sė­ja. Štai ne­se­niai vai­kai ir anū­kai nu­pir­ko mo­čiu­tei di­zai­ne­rio Juo­zo Stat­ke­vi­čiaus na­tū­ra­laus pran­cū­ziš­ko šil­ko ska­re­lę, ku­rios ver­tė, juo­kia­si Sta­se­lė, pu­sė jos pen­si­jos.

Be ska­re­lių, Gu­daus­kų na­muo­se pui­kuo­ja­si 330 įvai­rių kriauk­lių ko­lek­ci­ja. Šei­mi­nin­kė juo­kia­si, kad vai­kams iš­vy­kus į ke­lio­nes ne­be­rei­kia su­kti gal­vos, ko par­vež­ti lauk­tu­vių – ska­re­lės ir kriauk­lės jų na­muo­se vi­sa­da lau­kia­mos su di­džiau­siu džiaugs­mu.

Na­mai be dū­mų

Gu­daus­kai auk­so žie­dus su­mai­nė 1967 me­tais. Vac­lo­vui ta­da bu­vo 33 me­tai, Sta­se­lė – aš­tuo­ne­riais me­tais jau­nes­nė, il­ga­ka­sė. Mo­te­ris pri­si­me­na, kaip anuo­met mer­gi­nos puoš­da­vo­si il­go­mis su­kne­lė­mis be jo­kių iš­kirp­čių ar at­vi­ru­mų ir kaip Vac­lo­vas, tu­rė­jęs daug ger­bė­jų, pa­si­rin­ko bū­tent ją. Prieš daug me­tų su­kū­rę šei­mą ir pa­si­sta­tę na­me­lį Ke­guo­se jau 57 me­tus da­li­ja­si lai­me.

Sta­se­lė sa­ko, kad jų na­mai nie­ka­da nė­ra ma­tę dū­mų, abu džiau­gia­si oria se­nat­ve, esan­tys lai­min­gi, vis­ko už­ten­kan­tys ir gy­ve­nan­tys ap­sup­ti vai­kų, žen­tų, anū­kų rū­pes­čio. Nors pen­si­jos jų ir ne­di­de­lės, ta­čiau kol svei­ka­tos yra, jiems vis­ko pa­kan­ka. „Esa­me ma­ža šei­ma, bet la­bai ge­ra“, – pri­ta­ria S. Gu­daus­kas.

Už nuo­la­ti­nį rū­pes­tį su­tuok­ti­niai la­bai dė­kin­gi ar­ti­mie­siems, kai­mo se­niū­nai­tei Al­mai Stal­mo­kie­nei. Ge­ru žo­džiu mi­ni ir šei­mos gy­dy­to­ją Vir­gi­ni­ją Šmi­tai­tę-Čiu­raus­kie­nę, slau­gy­to­jas Auš­rą, Vik­to­ri­ją, Dei­man­tę.

Gu­daus­kai vi­są am­žių bu­vo darbš­tūs žmo­nės, ūkiš­kai ir tvar­kin­gai gy­ve­no, to mo­kė ir sa­vo vai­kus. Nie­ka­da ne­sam­dė žmo­nių, vis­ką tvar­kė­si sa­vo ran­ko­mis ir jė­go­mis. Iki šių die­nų Gu­daus­kų kie­mas iš­skir­ti­nai tvar­kin­gas, pa­puoš­tas me­no dir­bi­niais, ap­so­din­tas gė­ly­nais. Vi­są­laik ūkiš­kai gy­ve­nę su­tuok­ti­niai juo­kau­ja, jog šian­dien vi­sas jų ūkis – dvi le­syk­los, žvirb­liai ir zy­lės, ku­rių gy­ve­ni­mą taip įdo­mu ste­bė­ti iš šo­no.

Ši šei­ma ne tik rū­pi­no­si sa­vo ūkiu, bet ir ak­ty­viai da­ly­va­vo bend­ruo­me­nės gy­ve­ni­me, pri­si­dė­da­ma prie įvai­rių ren­gi­nių ir ini­cia­ty­vų. Sta­se­lė yra pri­siu­vu­si Ke­gų kai­mui pa­puoš­ti tris­pal­vių, o Vac­lo­vas vė­lia­voms sa­vo ran­ko­mis ko­tus pa­da­rė.

Ke­gų-Karš­te­nių kai­mų se­niū­nai­tė Al­ma Stal­mo­kie­nė tvir­ti­na, jog Gu­daus­kai yra pa­vyz­dys, kaip gy­ven­ti nuo­šir­džiai ir su pa­gar­ba vie­nas ki­tam: „Jų šei­ma yra pil­na mei­lės ir ši­lu­mos.“