Pusė amžiaus. Penktadalis jo atiduota Lietuvos bei Telšių rajono gyventojams. Lapkričio 25 d. 50-ties metų jubiliejų švęs jau trečią Seimo kadenciją skaičiuojantis Seimo narys Valentinas Bukauskas. Politikas tvirtino, kad jei kas duotų gyvenimą pakartoti iš naujo – jis nieko jame nekeistų. 50-mečiui minant slenkstį, jaučiasi lyg būtų 35-erių: kupinas jėgų, sveikatos ir ryžto. Itin atviras pokalbis su visada arčiausiai Telšių rajono gyventojų esančiu parlamentaru.
Su V. Bukausku susitikome pirmadienį Aukštojoje gatvėje, Telšiuose, įkurtame jo biure. Įėjus, Seimo narys sėdėjo prie stalo ir su kažkuo karštai diskutavo telefonu. Linktelėjęs galvą, ranka parodė, jog galiu atsisėsti. Baigęs pokalbį, trumpai paaiškino, kad kalbėjęsis su Telšių apskrities valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos viršininku Zigmu Nevardausku dėl viešai pasirodžiusios informacijos apie VšĮ „Kretingos maistas“ teikiamų paslaugų kokybę bei paprašęs, kad būtų atlikti tyrimai rajono ugdymo įstaigų valgyklose. Paklaustas, kas paskatino jį susidomėti šiuo klausimu, Seimo narys nė nemirktelėjęs atsakė: „Todėl, kad man ne vis vien.“
Jauniausias brolis šeimoje
Kadangi 50 metų – solidus gyvenimo tarpas, V. Bukausko paprašiau, jog jis trumpai prisimintų kiekvieną gyvenimo dešimtmetį.
„Artėjant šiam jubiliejui, neretai užplūsta atsiminimai iš vaikystės, jaunystės, peržvelgiu padarytus darbus, ženklesnius gyvenimo įvykius, – kalbėjo Seimo narys, – tokios mintys dažniausiai mane apima sėdint gamtoje arba kelyje, kada tenka grįžti iš Vilniaus į Telšius ir atvirkščiai. Iš pirmo savo gyvenimo dešimtmečio gerai prisimenu, kaip gyvenome amžiną atilsį senelio tėviškėje, kurioje aš gimiau. Gerai prisimenu didelę kriaušę, kuri augo prie namų, dūminę pirtelę, kurią vėliau senelis padovanojo buities muziejui. Taip pat gerai atmenu 1967 m., kada, prasidėjus melioracijai, buvo išgyvendinami vienkiemiai ir mums teko išsikelti.“
V. Bukauskas teigė, kad vaikystės metai buvo ganėtinai sunkūs: „Šeimoje augome trys broliai, mama be darbo, o tėvelis tuo metu dirbo ūkyje ir buvo kolūkio kūrėjas.“
„Taip pat pamenu, koks buvau išsigandęs ir pasimetęs, kada mane mama atvedė į pirmą klasę, – nusišypsojo pašnekovas. – Tai buvo 1970 m. Kaip mažiausias brolis, šeimos pagrandukas, buvau labai prisirišęs prie mamos: iki mokyklos visur – ar prie gyvulių, ar laukuose, ar kitur – eidavau kartu su mama. O čia: pirma klasė, daug vaikų, tuomet mąsčiau, kaip aš dabar galėsiu būti mokykloje vienas, be mamos. V. Bukauskas negailėjo gerų žodžių savo pirmajai mokytojai, kuri jį ir kitus vaikus priėmė labai švelniai ir padarė viską, kad jie pasijustų lyg namuose.
Muzika tapo neatskiriama gyvenimo dalis
Nors pirmaisiais metais mokykloje V. Bukauskas buvo nedrąsus, tylus ir užsidaręs, metams bėgant, ši situacija pasikeitė iš esmės. Būsimasis Seimo narys aktyviai įsiliejo į mokyklos, Tryškių bendruomenės veiklą. Dalyvavo įvairiuose būreliuose, saviveikloje. „Ko gero, iš senelio ir iš tėvelių paveldėjau stiprų pašaukimą muzikai, – sakė V. Bukauskas. – Iš pradžių aktyviai grojau mokyklos orkestre, vėliau pradėjau lankyti Telšių muzikos mokyklą. Mano specialybė – klarnetas.“ Galiausiai, pamėgęs muziką, paauglys kartu su klasės draugais Giedriumi, Arvydu ir kitais bendraminčiais įkūrė estradinę grupę. „Tai buvo ansamblis be pavadinimo, – pasakojo Seimo narys, – grojome to laikotarpio populiariausių Lietuvos ir pasaulio atlikėjų kūrinius. Nors ir turėjome apgailėtiną aparatūrą, tačiau visada stengdavomės iš jos išspausti maksimumą. Grojome ne tik mokykloje, bet ir bendruomenės vakaruose.“
Sukūrė stiprią šeimą
Baigęs mokyklą, dvejus metus V. Bukauskas tarnavo armijoje desantininku. Grįžęs į tėviškę, vėl įsijungė į Tryškių miestelio bendruomenės veiklą, neakivaizdžiai pradėjo mokytis, dirbo „Elektros tinkluose“. 1985 m. vedė jauną ir gražią kaimynę, su kuria pradėjo svajoti apie nuosavą kampelį. Santuoka buvo ir yra stipri – jau 27-erius metus Aliną V. Bukauskas vadina savo žmona, su kuria susilaukė dviejų sūnų: Simo ir Pauliaus.
„Šiandien tenka apgailestauti, kad darbas, ypač mano darbas Seime, visada reikalavo ir tebereikalauja daug laiko, kurį tenka atimti iš šeimos, draugų, – kalbėjo V. Bukauskas. – Renginiai, susitikimai su bendruomenėmis, gyventojais atima daugelį vakarų, savaitgalių. Nenoriu likti abejingas ir stengiuosi dalyvauti visur, kur kviečia. Tačiau tai aukojant laiką, kurį būtų galima praleisti su šeima ar draugais. Gerai, kad žmona ir vaikai tai supranta, o draugai palaiko. Už tai aš jiems nuoširdžiai dėkingas.“
Svarbiausias gyvenimo sprendimas
Pradėjęs gyventi Žemaitijos sostinėje, V. Bukauskas aktyviai pasinėrė į verslą. Tačiau tuometinė situacija, kurioje atsidūrė šalies verslas, vis labiau jį vertė domėtis politika. „Devintojo dešimtmečio pabaigoje, matydamas, kokias žiaurias akcijas prieš verslą ėmė vykdyti tuometinė konservatorių Vyriausybė, pradėjau jungti rajono verslininkus į asocijuotą organizaciją, – prisiminė pašnekovas. – Iš pradžių mes priklausėme Nacionalinei verslininkų organizacijai, kuri 1998–1999 metais susijungė su Lietuvos verslo darbdavių federacija ir tapo Lietuvos verslo konfederacija. Aš tapau šios konfederacijos Telšių filialo direktoriumi.“ Tuomet Konfederacijos Telšių filiale buvo apie 50 įmonių. Siekiant gerinti sąlygas verslui, į pasitarimus pradėta kviesti tiek rajono valdžios atstovus, tiek politikus iš Vilniaus.
„Ilgainiui pamatėme, kad mes, kaip nepolitinė jėga, nelabai ką galime pakeisti, – kalbėjo V. Bukauskas. – Tuomet įvyko vienas esminių mano gyvenimo lūžių – pasirinkau politiko kelią. 2000 m. į Tarybą per Naujosios sąjungos sąrašus patekome trys Konfederacijos atstovai. Teko užimti Verslo, ekonomikos ir finansų komiteto pirmininko pareigas. Dirbdami savivaldoje, negalėjome turėti įtakos Valstybėje vykstantiems procesams, todėl buvo pradėta inicijuoti kurti politinę partiją. Taip ir atsirado Darbo partija, kurios gretose Seime dirbu jau trečią kadenciją.“
Užtenka vieno gero žodžio
V. Bukauskas prisipažino, kad jeigu kas duotų gyvenimą pakartoti iš naujo – jis nieko jame nekeistų: „Kelias, kurį pasirinkau, tikrai nėra lengvas. Kartais tenka sulaukti nepagrįstų apkalbų ar kaltinimų, išgirsti piktų žodžių. Esu gan ramaus būdo ir visa tai sugeriu į save. Jei ir reikėtų, ką mano gyvenime keisti – tai mažiau viską turėčiau imti į širdį. Žmogus labai įdomus: kada jam gerai – jis džiaugiasi tyliai, tačiau jei kas blogai – nuskamba taip garsiai ir kalti lieka visi.“ Pašnekovas neslėpė, kad kartais susimąsto, kam jam viso šito reikia: „Bet kai sulaukiu padėkos žodžio, vėl pajuntu, kaip užplūsta jėgos, atsiranda antras kvėpavimas, ir suvokiu, jog mane žmonės palaiko.“
Svarbiausiais savo gyvenimo įvykiais V. Bukauskas visų pirma įvardijo šeimos sukūrimą, meilę, pirmąjį vaikų klyksmą, anūko gimimą, gerų draugų suradimą bei politikos kelio atradimą. „Anūko gimimas – vienas iš svarbiausių mano gyvenimo įvykių. Tai džiaugsmas, kuris net neleidžia pasijusti 50-ties metų.“ Skaudžiausiu gyvenimo įvykiu V. Bukauskui tapo mamos, o po penkių mėnesių ir tėvelio išėjimas Amžinybėn. „Abu tėvai mirė per savo vardadienius. Tai buvo didžiausias sukrėtimas mano gyvenime, pusmetį nelabai suvokiau, kokioje aplinkoje esu. Ne kartą naktį iš Vilniaus esu parvažiavęs aplankyti tėvelių kapų.“
„Nesu amžinas ir tikrai nenorėčiau, kad mane iš Seimo išneštų, – tvirtino V. Bukauskas. – Ateis laikas, kada padėsiu Seimo nario mandatą ir grįšiu į savo aplinką – Telšių miestą, rajoną. Vienintelio dalyko, ko tuomet aš norėčiau – kad einant gatve sutiktas žmogus man pasakytų: „Valentinai, tu visada buvai paprastas ir suprantamas bei mokėjai įsiklausyti į mūsų problemas, jas spręsti. Ačiū“.“