Tel­šių li­go­ni­nė­je – nau­ja gy­dy­to­ja neu­ro­lo­gė

Nuo rug­sė­jo 4-osios Re­gio­ni­nės Tel­šių li­go­ni­nės Neu­ro­lo­gi­jos sky­riu­je dirb­ti pra­dė­jo gy­dy­to­ja neu­ro­lo­gė Bri­gi­ta Gu­sa­ro­vie­nė. Iš Plun­gės ki­lu­si me­di­kė dar­bą Telšiuose pa­si­rin­ko dėl pui­kių dar­bo są­ly­gų ir ma­lo­naus bei šil­to ko­lek­ty­vo.

Mo­ni­ka GIRD­VAI­NĖ

Dir­bo per re­zi­den­tū­rą

Praė­ju­sią sa­vai­tę Re­gio­ni­nės Tel­šių li­go­ni­nės ko­lek­ty­vą pa­pil­dė per­spek­ty­vi spe­cia­lis­tė gy­dy­to­ja neu­ro­lo­gė B. Gu­sa­ro­vie­nė. Bai­gu­si moks­lus gy­dy­to­ja Tel­šių li­go­ni­nę tei­gė pa­si­rin­ku­si dėl to, kad dar­bas čia pa­li­ko ge­rą įspū­dį dar re­zi­den­tū­ros me­tais. Be to, iš Plun­gės ki­lu­siai B. Gu­sa­ro­vie­nei ir jos vy­rui tel­šiš­kiui šis kraš­tas ar­ti­mas, tad nu­spręs­ta gy­ve­ni­mą pa­ban­dy­ti kur­ti Že­mai­ti­jo­je.

„Re­zi­den­tū­ros me­tu keletą me­tų bu­dė­jau Tel­šių li­go­ni­nės Priė­mi­mo-sku­bio­sios pa­gal­bos sky­riu­je. Ta­da su­si­pa­ži­nau su li­go­ni­nės di­rek­to­re, dir­ban­čiu per­so­na­lu, ir vi­sa tai pa­li­ko ge­rą įspū­dį. Su­lau­ku­si pa­siū­ly­mo po stu­di­jų bai­gi­mo dirb­ti čia nu­spren­džiau pa­ban­dy­ti. Tarp jau­nes­nių žmo­nių nė­ra po­pu­lia­ru ir pa­klau­su dirb­ti re­gio­nų li­go­ni­nė­se, bet man tai ne­bu­vo ro­dik­lis. Ži­no­ma, dau­giau kaip de­šimt me­tų pra­gy­ve­nus di­de­lia­me mies­te Kau­ne, kur stu­di­ja­vau, iš­šū­kis yra per­si­kel­ti į ma­žes­nį mies­tą, ta­čiau šiam kraš­tui vi­sa­da jau­čiau nos­tal­gi­ją“, – pa­sa­ko­jo B. Gu­sa­ro­vie­nė.

Gy­dy­to­ja tei­gė su vy­ru mėgs­tan­ti ak­ty­vų lais­va­lai­kį – vaikš­čio­ti, va­ži­nė­ti dvi­ra­čiais, ke­liau­ti po kal­nus. Ji džiau­gia­si, kad Tel­šių mies­te ir ra­jo­ne gra­ži gam­ta, daug eže­rų, iš­vys­ty­ta inf­rast­ruk­tū­ra už­siim­ti mėgs­ta­ma veik­la.

No­ri pa­dė­ti ki­tiems

Pak­laus­ta apie pro­fe­si­jos pa­si­rin­ki­mą B. Gu­sa­ro­vie­nė sa­kė, kad jos šei­mo­je gy­dy­to­jų nė­ra, tad apie me­di­ko dar­bą vai­kys­tė­je daug ži­nių ne­tu­rė­jo. Mer­gi­na ge­rai mo­kė­si, ją la­bai do­mi­no gam­tos moks­lai, tad ren­kan­tis pro­fe­si­ją atei­tį no­rė­ta sie­ti bū­tent su šia sri­ti­mi.

„Mes, me­di­kai, esa­me ar­čiau­siai žmo­gaus, ta­da, kai jam la­bai blo­ga, kai jis yra pa­žei­džia­miau­sias. No­rė­jo­si pa­dė­ti žmo­nėms, iš­mok­ti, kaip tai da­ry­ti, tad dėl to nu­spren­džiau rink­tis me­di­ci­ną <…>. Gy­dy­to­jo dar­bas tik­rai ne kiek­vie­nam. Bend­rau­ti su žmo­nė­mis tuo­met, kai jie yra pa­žei­džia­miau­si, nė­ra pa­pras­ta. Prie to rei­kia pri­pras­ti, iš­mok­ti. Vi­so to mo­kau­si ir mo­ky­siuo­si atei­ty­je“, – kal­bė­jo spe­cia­lis­tė.

Gy­dy­to­jos tei­gi­mu, neu­ro­lo­gai į pa­sau­lį žiū­ri ki­taip. Jie net ei­da­mi gat­ve ste­bi žmo­nes ir pa­gal ėji­mo tem­pą, po­bū­dį pa­ste­bi tam tik­rus da­ly­kus, sig­na­li­zuo­jan­čius apie ga­li­mas pa­to­lo­gi­jas.

„Stu­di­jų me­tu į vis­ką žiū­rė­jau pla­čiai, no­rė­jo­si daug vis­ko iš­mok­ti, tad iki pa­sku­ti­nių me­di­ci­nos kur­sų svars­čiau, ko­kią sri­tį pa­si­rink­ti. Neu­ro­lo­gi­ja su­ža­vė­jo gal­būt tuo, kad čia rei­ka­lin­gas lo­gi­nis mąs­ty­mas, nes at­si­žvel­giant į pa­cien­to simp­to­ma­ti­ką rei­kia nu­sta­ty­ti, ku­rio­je lo­ka­li­za­ci­jo­je yra pa­žei­di­mas. Nu­tir­pu­si pė­da ga­li ro­dy­ti tiek nu­ga­ros, tiek gal­vos ar pe­ri­fe­ri­nės ner­vų sis­te­mos pa­to­lo­gi­jas. Dir­bant neu­ro­lo­gu rei­ka­lin­gas lo­gi­nis mąs­ty­mas, pa­to­lo­gi­jų su­sie­ji­mas ir ho­lis­ti­nis po­žiū­ris į pa­cien­tą. Apsk­ri­tai neu­ro­lo­gi­ja nė­ra sri­tis, kur vi­sa­da vis­kas aiš­ku. Bet tas ir ža­vi, kad vi­sa­da yra ką mo­ky­tis, kuo do­mė­tis, in­ten­sy­viai at­lie­ka­mi moks­li­niai ty­ri­mai. Vi­są gy­ve­ni­mą mo­ko­mės ir ti­ki­mės, kad tap­si­me kuo ge­riau­siais spe­cia­lis­tais“, – apie gy­dy­to­jo neu­ro­lo­go dar­bą pa­sa­ko­jo B. Gu­sa­ro­vie­nė.

Daugiau skaitykite „Telšių ŽINIŲ“ Nr. 71 (2409)