Jie myli savo miestą ir mėgsta bendrauti. Skaitytojai siūlė, o mūsų komisija atrinko 9 labiausiai mylinčius gyvenimą Telšiuose. Visą pavasarį kas savaitę meile, geros nuotaikos receptais jie dalinsis su visais!
Antroji nugalėtoja – Irena Daubarienė, 40 m. trijų vaikų mama, mokytoja, poetė.
Į Telšius grįžo gyventi po studijų.
Naudoja vyro mobilųjį telefoną „Samsung“, nes jos sugedo.
Per dieną telefonu prakalba 1–2 val. Parašo nuo 5 iki 20 SMS, daugiausia – vakarais.
Ireną laimėtoja išrinkti pasiūlė skaitytojai. Dėl daug priežasčių. Ji kraštiečiams padovanojo jau antrą poezijos knygą „Išeidamas į kelią pasiimk“, joje visą skyrelį dedikavo gimtųjų Telšių grožiui. Taip pat veikli moteris prisideda prie miesto švenčių kūrimo. Ir svarbiausia – puoselėja tikrąsias vertybes: Irena kartu su vyru savanoriauja Telšių dekanato šeimos centre, kuriame jaunoms poroms padeda pasirengti gyvenimui santuokoje.
– Kokie dalykai Jus džiugina kasdieną?
– Tai, kad Telšiai gražėja, tampa tarsi meno kūriniu – daug mažų skulptūrų juose atsiranda. Aš esu Telšių patriotė. Po studijų grįžau čia gyvent pas būsimą vyrą. Draugės klausė: „Ką tu ten darysi?“ Bet aš nesigailiu. Džiaugiuosi, kad šiandien savo veikla galiu prisidėti prie savo miesto puoselėjimo – rašau eilėraščius, kalbas miesto šventėms.
– Kuo Telšiai išsiskiria iš kitų Lietuvos miestų?
– Ypatingu gamtovaizdžiu – viduryje miesto tyvuliuoja ežeras. Telšiai yra Žemaitijos sostinė. Taip pat jie turi daug sąsajų su Roma: šis miestas irgi iškilęs ant septynių kalvų. Net legendos panašios: italai pasakoja, kad toje vietoje, kurioje iškilo Roma, vilkė išmaitino du žmonių vaikus, o telšiškiai – kad senovėje badmečiu tėvai nešdavo vaikus į mišką tam, kad juos užaugintų meškos.
– Telšiuose yra ką veikti be grožėjimosi aplinka?
– Tikrai nereikia važiuoti į sostinę – čia pramogų užtenka. Nueiname ir į spektaklius, koncertus. Ne taip seniai buvome Andriaus Mamontovo, Manto Jankavičiaus pasirodymuose.
– Ar miestas yra bendraujantis?
– Pakankamai. Nuo kiekvieno žmogaus priklauso, kiek nori bendravimo. Man kasdien skambina daug pažįstamų, draugų. Vakarais turiu tokią tradiciją – parašau SMS žmonėms, su kuriais bendravau per dieną, buvau susitikusi. Vienam padėkoju, kitą – padrąsinu ir palaikau, jei jam sunku.
– EŽYS kviečia mylėti visus. Ar pritariate, jog visi verti meilės?
– Pritariu, tik ta meilė skirtinga: vienaip myli savo vyrą, kitaip – vaiką. Svetimus – dar kitaip. Neseniai radome ant plento gulintį žmogų. Nepravažiavom, sustojom, pakėlėme, pargabenom namo. Manau, tuo veiksmu parodėm jam žmogišką meilę.
– O kas yra meilė?
– Tai daugiau negu jausmas. Meilė – tai yra tos vertybės, kuriomis vadovaujiesi praėjus pirmajai jausmų bangai. Tai – rūpestis ir atsakomybė.
– Ar puoselėjate šias vertybes kartu su vyru?
– Taip. Kartu su vyru santuokoje jau 20 metų, susilaukėme trijų vaikų. Gerus santykius išlaikyti padeda gyvenimas tiesoje, kalbėjimasis. Ne tik apie patogius dalykus, bet ir tuos, kurie skaudina. Man neramu matyti, kaip kartais jauni žmonės tuokiasi su mintimi – jei bus blogai, išsiskirsiu. Tai nėra tikras įsipareigojimas. Tikra santuoka – kai su tuo žmogumi, kas bebūtų, pasiryžti kartu eiti per sunkumus, nepasilieki atsarginio varianto.
– Iš kur Jūsų optimistiškas požiūris į gyvenimą?
– Išsiugdžiau. Gyvenimas nelepino, tačiau visada ieškojau jame šviesos. Gal ir iš protėvių ta savybė atėjo – aš tikiu, kad iki mūsų ateina jų geros mintys, be to, mano mama – tikra optimistė.
– Kokiu laimės receptu galėtumėte pasidalinti su žmonėmis?
– Receptas – dalintis. Juo daugiau gėrio atiduodi, tuo daugiau jo į tave telpa. Kai jausmus sau laikaisi, neatiduodi žmonėms, esi nuolat pilnas ir negali priimti naujų, gerų emocijų.
Irena gauna dovanų – EŽIO kortelę su 50 Lt vertės papildymu. Su ja galės skambinti į visus Lietuvos tinklus ir bendrauti nevaržomai. Kitame penktadienio laikraščio numeryje kalbinsime trečiąjį konkurso nugalėtoją.