Lietuvos Respublikos Seimas 2026-uosius paskelbė Žemaičių vyskupo Motiejaus Kazimiero Valančiaus metais, primindamas, kad 1801 m. vasario 16 (28) d. gimė Didysis Žemaičių vyskupas, švietėjas, rašytojas, blaivybės sąjūdžio organizatorius Motiejus Kazimieras Valančius, viena svarbiausių XIX a. vidurio Lietuvos religinio, kultūrinio, visuomeninio ir politinio gyvenimo asmenybių, įnešusių reikšmingą indėlį į Lietuvos mokslo raidą, tautinės savimonės, švietimo ir kultūros puoselėjimą, kurio 225-osios gimimo metinės minimos šiais metais.
Pasitikdami šio žymaus žemaičio jubiliejų, pavartykime M. K. Valančiaus „Namų užrašus“ – „Silva rerum“ (rankraštinė knyga, į kurią nurašinėti tekstai, dominę tos knygos savininką), suteikiančius galimybę prisiliesti prie to laiko dvasia dvelkiančios necenzūruotos autentikos ir paieškoti, ką šiuose užrašuose iškilusis vyskupas rašė apie Telšius.
M. K. Valančius savo „Silva rerum“ – „Pamiętnikdomowy“ rašė lenkų kalba, vertė dr. Aldona Prašmantaitė. Čia rasime informacijos ir apie Telšių bažnyčią, mokyklą (gimnaziją), kalėjimą, kunigus, siautusią cholerą, 1863 m. sukilėlius ir rusų valdžios vykdomas represijas, rusifikaciją bei subtilias užuominas apie jo paties [M. K. Valančiaus] veiklą.
1842 m. gruodžio 16 d. Rusijos caro įsaku buvo panaikinta vienuolynų provincijolų pareigybė ir įvesta vyskupijos vizitatorių pareigybė su 400 sid. rub. metiniu atlygiu. Šie valdininkai, išrinkti iš tinkamiausių dvasininkų, vadovaujami vyskupijos valdytojų, privalėjo tiesiogiai prižiūrėti visus vyskupijos vienuolynus ir posėdžiauti jų konsistorijoje. Telšių vyskupijoje [1842 m.] pirmuoju vyskupo kunigaikščio Simono Giedraičio vizitatoriumi buvo išrinktas kunigaikštis Martynas Giedraitis, Telšių prelatas. (p. 191)
1843 metų spalio 20 dienos caro įsakas Valdančiajam Senatui: „Patvirtinę švietimo ministro pateiktus ir Valstybės taryboje apsvarstytus Vilniaus, Kauno ir Minsko gubernijų auklėjimo institucijų etatus, pritaikytus prie naujos šių gubernijų sudėties, įsakome: […] Telšiuose prie bernardinų vienuolyno esančią apskrities mokyklą pagal etatus pertvarkyti į bajorų mokyklą, paaiškėjus, jog tai galima padaryti iš Švietimo ministerijai skirtų lėšų.“ (p. 209)
1843 metais Liudvikas Jucevičius, katalikų kunigas, Ukmergės apskrities Vilniaus vyskupijos Svėdasų vikaras, įsimylėjo panelę Žurauskaitę, šios apskrities dvarponio dukrą ir, sulaukęs atsako, nutarė su ja susituokti. Tuo tikslu abu nuvažiavo į Telšius, pasisakė Telšių popui, kad nori priimti graikų-rusų tikėjimą, galiausiai, nepaisydami panelės tėvų prieštaravimo, graikų-rusų arkivyskupo Semaškos leidimu atsisakė katalikų tikėjimo ir susituokė. Dabar abu bastosi jausdami visuotinę panieką. (p. 217)
Vakar dieną [1844 metų rugsėjo 14-oji] vietos katedroje įvyko liūdna laidotuvių iškilmė į amžinybę pasitraukusio Telšių vyskupiją valdžiusio Adramiteno vyskupo Simono Mykolo Giedraičio, kurio palaikai atvežti čia rugsėjo 12 dieną iš jo rezidencijos Alsėdžiuose, kur praėjusio rugpjūčio 7 dieną atidavė Dievui dvasią, švelniausiai apverktas jį supančių giminaičių ir buvusios jo vadovaujamos vyskupijos, iš kurios, balzamavus kūną ir atlikus įprastas pamaldas, gausiai susirinkus žmonėms, nuoširdžiai prisidedantiems prie visuotinio gailesčio dėl skaudžios ganytojo netekties, šie menki palaikai buvo palydėti šiai paslaugai susirinkusios dvasininkijos ir artimesnių bei tolimesnių giminaičių. […]
Vežant palaikus kelyje per apskrities miestą Telšius gedulinga laidotuvių eisena buvo sutikta su derama vietos vienuolių dvasininkijos bei mieste esančių civilių ir karo valdininkų pagarba. Laidotuvių eisena paskui pasuko į kunigų bernardinų bažnyčią, kurioje, giedant gedulingas giesmes ir [gaudžiant] atitinkamai muzikai, atnašautos gedulingos mišios, o po jų vienas šio Ordino kunigų pasakė laidotuvių kalbą. Po kalbos prasidėjo mirusiojo vyskupo kūno palydos. Iki miesto vartų ėjo visi tie, kurie buvo laidotuvių eiseną sutinkant, taip pat daugybė gailesčio prislėgtų žmonių. (p. 346–347)
[1845 m.] Telšiuose cerkvės iki šiol nėra, tačiau valdžios atsiųstas popas gyvena mieste ir pamaldas laiko privačiame name [dabartinių Kalno ir Mažosios Kalno gatvių sankirtoje]. 1845 metų lapkričio mėnesį Veščezerovas, Telšių popas, džiovininkas, sunkiai susirgo. Matydamas artėjančią mirtį, nesant kito popo, primygtinai savo namiškių prašė, kad jam atvestų kunigų bernardinų gvardijoną kun. Justiną Valavičių, tačiau šis, baimindamasis griežtų valdžios draudimų, nėjo. Galiausiai popas prašė, kad jam atneštų žvakę iš katalikų bažnyčios, kurią, kai jam davė, bučiavo, iškėlė rankas į dangų ir pasimirė. Jo mirties priežastis buvo degtinė, kurią, nepaisydamas savo negalavimų, kasdien be saiko gėrė. (p. 385)
Telšių apskrities mokykla nuo 1844 metų visiškai perėjo į pasauliečių rankas, o iki tol keletas bernardinų ėjo mokytojų pareigas. Mokyklos vadovas anuomet buvo Bazaninas, o pirmasis kapelionas – Juozapas Beržanskis, teologijos kandidatas, diecezinis kunigas. (p. 387)
[1848 m.] Tačiau cholera vis tiek siautėjo. […] kitą [lapkričio] mėnesį Telšiuose pražudė 127 žydus ir 15 krikščionių. Nuo jos mirė raštininkas Jonas Lileika, gubernijos sekretorius, kuris neapdairiai suvalgė truputį grybų. Taip pat numirė studentas Balabanas, užvalgęs rūgusio pieno. (p. 465)
Varniuose aiškus šnipas buvo parapinės mokyklos mokytojas Beinaravičius, o kai cholera jį nušlavė, šias pareigas perėmė seminarijos rusų kalbos profesorius ponas Klevenskis. Kai šį pasisekė iš Varnių kažkaip išstumti, [1854 m.] atsiųstas kitas, taip pat kaip seminarijos mokytojas, dar bjauresnis, Teoftistovas. Teoftistovas, popo vaikas iš Vladimiro gubernijos, buvo pedagoginės Peterburgo mokyklos [auklėtinis]. Institutas, išleisdamas jį į pasaulį, davė geriausią atestatą, o kai jam prisiėjo mokyti kitus, paaiškėjo, kad nieko nemoka. Turėjo didelį pomėgį rašyti skundus, ypač dėl vyskupo Valančiaus ir seminarijos rektoriaus jo malonybės kun. Aleksandro Beresnevičiaus kaip savo viršininkų. Bet kaip neraštingas kiekvienąkart turėjo važiuoti į Telšius, ten ieškoti pagalbininkų, mokančių rusų kalbą, ir taip apskųsti nekaltuosius. Dėl šių skundų vyskupui teko keletą kartų važiuoti į Vilnių ir aiškintis generalgubernatoriui Elijui Bibikovui ir slaptajai policijai. (p. 503)
Be to, vidaus reikalų ministras davė nurodymą, kad kas mėnesį [kunigų] seminariją aplankytų Telšių mokyklos prefektas Lukaševičius. Jo apsilankymai seminarijai buvo ypač nemalonūs, nes ir už pinigus, kuriuos kiekvienąkart atvažiavus reikėjo mokėti, ne visada buvo galima gauti gerą įvertinimą. (p. 505)
[1851 m.] Balandžio 22 dieną vizitavau tėvų bernardinų vienuolyną ir bažnyčią Telšiuose bei suteikiau Sutvirtinimą 3410 įvairaus luomo asmenų. (p. 715)
[1855 m.] Rugsėjo 23 dieną Telšių buvusioje bernardinų bažnyčioje priėmė Sutvirtinimą 165 asmenys. (p. 737)
[1855 m.] Jonas Krizostomas Gintilovskis, kitaip Gintila, gimė 1788 metais Telšių paviete, Gelindėnų kaime. Iš pradžių lankė mokyklą [Žemaičių] Kalvarijoje, vėliau – Telšiuose. Keletą klasių išėjęs, metė mokslus ir tarnavo vadinamojoje Telšių palestroje [teisme], bet, dėl kilmės nesitikėdamas nieko išsitarnauti, išvažiavo į Vilnių. Čia kurį laiką pagyvenęs, pamatė, kad nelengva ką nors surasti, įstojo į dvasininkų luomą Vyriausiojoje seminarijoje Mogiliavo vyskupijos sąskaita, nes Mogiliavo vyskupija nieko neatsiuntė. Tai įvyko 1807 m. (p. 515)
[1858 m. gegužės mėn.] 29 dieną per Telšius grįžau namo. Telšiuose aplankiau turmą, tai yra viešąjį kalėjimą, kuriame buvo 200 asmenų. (p. 763)
1858 m. […] rugpjūčio 1-ąją nuvažiavau į Telšius, į atlaidus, vadinamus Porciunkule. Ten rugpjūčio 2 dieną iškilmingai celebravau ir suteikiau Sutvirtinimą 342 asmenims. (p. 759)
Telšių klebonas jo malonybė kunigas Joakimas Moncevičius, Telšių bažnyčioje išardęs viduryje [buvusį] didįjį altorių, perkėlė [jį] į galą bažnyčios. Ta šventovė kažkada buvo konsekruota sufragano Bukatos, negalėjo, žinoma, palikti nekonsekruotas didysis altorius. Taigi pakviestas minėto maloningojo jo malonybės kunigo Moncevičiaus [1959 m.] rugpjūčio 29 dieną leidausi į kelionę. Prie Telšių parapijos ribos mane sutiko 200 raitelių. Artėjant prie miesto apsupo didžiulė masė žmonių. Prie bažnyčios radau belaukiančius apie 40 kunigų.
Įprastomis apeigomis įdėjau Šv. Kankinių Konstantino, Klemenso ir Aurelijos relikvijas į kapinių koplyčią, prie kurios žmonės ištisą naktį giedojo.
Kitą dieną, rugpjūčio 30 d., pakonsekravau didįjį altorių Švenčiausiosios Loreto Motinos titulu. Tą pačią dieną įvyko kunigo Moncevičiaus pakėlimas į tikruosius klebonus.
31 dieną suteikiau Sutvirtinimą 947 asmenims ir grįžau į namus. (p. 768–769)
[1860] Birželio 13 dieną Telšiuose suteikiau Sutvirtinimą 25 asmenims. (p. 771)
1861 metais bajorija, tautiniais jausmais persiėmusi, bažnyčiose giedojo patriotines giesmes. Giedotojų partija buvo tiek stipri, kad dvasininkija negalėjo atsiginti. Besipriešinantys susilaukdavo įvairių pašaipų. Kai kurie kunigai, tos pačios dvasios skatinami, prisidėjo prie giedojimų, kaip antai: Chadaravičius Petras, Girdžių filialistas, Stankevičius Antanas, Skirsnemunės vikaras, Alfonsas Kareiva, Panevėžio gimnazijos kapelionas, trys Kauno konvento augustinai, Montvidas Liudvikas, Panevėžio klebonas, Moncevičius Joakimas, Telšių klebonas, Gabševičius Andrius, Kauno gimnazijos kapelionas, ir Mackevičius, Panevėžio vikaras.
Toks Rusijai priešiškas elgesys nepatiko vyriausybei, kuri kunigą Gabševičių ištrėmė į Petrozavodską, kunigus Chadaravičių su Stankevičiumi palaikė Vilniuje porą mėnesių ir paleido. Iš kunigų Montvido ir Moncevičiaus atėmė klebonijas. Likusių likimas neaiškus. Jeigu jau mano pavaldiniai nusikalto, vyriausybė ir mane priskyrė prie kaltų. Dėl tos priežasties šviesiojo daugalio Piotro Valujevo, vidaus reikalų ministro, šaukimu važiavau į Peterburgą. Iš Varnių išvykau lapkričio 8 dieną. Pakeliui Joniškyje suteikiau Sutvirtinimą 18 asmenų. Sostinėje viešėjau iki gruodžio 29 d. Grįžau namo prieš Tris Karalius, spaudžiant šalčiams iki 26 laipsnių. (p. 783)
[1862] gegužės 14 dieną Telšiuose suteikiau Sutvirtinimą 236 asmenims, pasimeldžiau su susirinkusiais ir išvažiavau toliau [į Žemaičių Kalvariją]. (p. 785)
[1862 m.] Lapkričio 1 dieną per Visų Šventųjų iškilmes katedroje celebravau Sumą su popiežiškuoju palaiminimu. Žmonių buvo daugybė. Jo malonybė kunigas Gabaliauskas, specialiai iš Telšių pakviestas, sakė pamokslą lietuviškai. Ragino žmones atnaujinti blaivybės įžadus. Atnaujino. Užgiedojome „Veni Creator“ ir teikiau palaiminimą. Ši priemonė buvo gana sėkminga, nes kunigas Gabaliauskas, žinomas pamokslininkas, į žmones kreipėsi labai įtaigiai. (p. 793)
1863 metų gegužės pradžioje į [Žemaičių] Kalvarijos miestelį atėjo sukilėliai ir privertė jo malonybę kunigą Pilypą Mokšeckį pagarsinti Lenkijos manifestą. Už tai rusų valdžia iš karto jį suėmė ir išvežė į Telšių kalėjimą. Birželio 8 dieną man buvo pranešta, kad kunigą Mokšeckį kitą dieną turi sušaudyti. Iš karto išvažiavau į Telšius jo gelbėti, per pasiuntinį parašiau Šiauliuose gyvenančiam generolui Maideliui, kad imu jo malonybę kunigą Mokšeckį savo atsakomybėn. Aplankiau su tuo reikalu susijusius asmenis. Telšių bažnyčioje birželio 9-ąją suteikiau Sutvirtinimą 62 asmenims. (p. 795)
105 Žemaičių vyskupystės kunigai buvo apkaltinti dalyvavus 1863–1864 metų sukilime, represuoti, ištremti į Sibirą ar net sušaudyti. Moncevičius Joakimas, Telšių klebonas, sukilimui nepriklausė, vėliau policijai įsikišus buvo ištremtas į Gardiną. 1870 metais grįžo į Raseinių dominikonų vienuolyną. (p. 587)
Telšių kalėjime buvo kalinami šie kunigai:
Gargasas Antanas, pataisos namų [Varniuose] gyventojas, girtuoklis, buvo tarp sukilėlių, jų atgabentas į pataisos namus, 1863 metais sušaudytas Telšiuose.
Noreika Izidorius, Gargždų vikaras, žmogus nesuvaldomas, surinko būrį, palei Žemaičių Šates sučiuptas kazokų ir 1863 metais Telšiuose sušaudytas tą pačią dieną su kun. Gargasu. (p. 587)
Mokšeckis Pilypas, [Žemaičių] Kalvarijos konvento pamokslininkų ordino, puikus pamokslininkas, laikytas Telšių kalėjime, išvežtas net į Tunką. (p. 593)
Gruzdys Stanislovas, Platelių klebonas, už tai, kad ponas Grosas atėjo pas jį su sukilėliais, Telšių kalėjime praleido beveik metus, buvo teisiamas, sumokėjo karo gubernatoriui Muravjovui 300 rublių ir grįžo į Platelius eiti ankstesnių pareigų. Rūpesčiai taip pat kainavo nemažai.
Sedos klebonas Laurynas Barkauskas, vos tik užgirdęs miestelyje triukšmą, skubiai išvažiavo į parapiją, grįžo tik sukilėliams išėjus. Tačiau, įskųstas Telšių ispravniko Kryzickio, prarado kleboniją. Daviau jam altariją Palangoje. Rusai iš Telšių atėjo į Sedą, paėmė sukilėlių vėliavą ir grąžino senąją tvarką. (p. 697)
Pats vyskupas M. K. Valančius rusų valdžios 1864 metų gruodžio 3-iąją dieną buvo priverstas persikelti į Kauną. Jam buvo skirta 6200 rublių bauda, grasinta išvežti į Rusijos gilumą, uždrausta išvažiuoti iš Kauno. (p. 595)
Parengė istorikė Janina BUCEVIČĖ
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Loading ...
