Trečiadienį Sedoje pristatyta knyga apie mūsų kraštietį „Vladas Daujotas. Tekstilininko archyvas“, kurią išleido Vilniaus dailės akademijos (VDA) leidykla.
Į pristatymą atvyko žinomo Lietuvos dailininko tekstilininko, akademijos profesoriaus sūnus Saulius Daujotas su žmona Genovaite.
Monografiją pristatė leidinio iniciatorė ir projekto vadovė, VDA Tekstilės meno ir dizaino katedros vedėja Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė ir viena iš knygos sudarytojų, teksto autorė, Lietuvos kultūros tyrimų instituto vyresnioji mokslo darbuotoja, menotyrininkė Lijana Šatavičiūtė-Natalevičienė.
Renginį organizavo Genoveita Gricienė, padedant Mažeikių muziejui ir Sedos kultūros centrui, jį sediškė ir vedė. Į pristatymą gitara nešinas atėjo ir Klaipėdos universiteto profesorius Rimantas Balsys.
Štai apie ką prisiminė ir ką kalbėjo į pristatymą susirinkę svečiai bei saviškiai.
Genoveita GRICIENĖ:
– Vladas Daujotas gimė 1921 metais Sedoje. Tėvai – Eugenija Krivonosovaitė ir Marijonas Daujotas tais metais iš Rusijos grįžo į Lietuvą. Sedoje gyveno neilgai, išsikėlė į Darbėnus, o po to – į Kretingą. Būsimasis dailininkas vasaroti atvykdavo į Sedą, pas senelę Krivonosovienę.
Knygos pristatymui pasirinkta jo gimtoji sodybvietė, tėvonija, kaip sako dailininko sesuo Irena Daujotaitė.
Čia buvo didelis, gražus ir turtingas Sedos pašto viršininko Krivonosovo gyvenimas. Sediškiai pašto viršininką vadino Kriaunosu, o jo žmoną – ponia Kriaunosiene.
Sedos kautynių metu buvo subombarduota ir visiškai sudegė troba. Kriaunosų gyvenimą dabar mena sodo obelys, senos eglės, klėtis ir daržinė.
Šiandien čia – Vaitkų gyvenimas. Esame dėkingi šiai šeimai už šiltą priėmimą, dėmesį.
Severija INČIRAUSKAITĖ-KRIAUNAVIČIENĖ:
– Aš – buvusi profesoriaus Daujoto studentė. Kai apsižiūrėjome, kad, artėjant Vlado Daujoto šimtosioms gimimo metinėms, nieko neturime, kilo mintis, jog reikia organizuoti darbų parodą ir išleisti knygą. Supratau, kad tai bus tikrasis paminklas šiam nepaprasto kuklumo žmogui.
Parodą padarėme, dėl knygos pateikėme paraišką Kultūros tarybai. Pirmais metais finansavimo negavome. Teikėme ir kitais metais.
Mums pasisekė, kad knygos sudarytoja tapo Lijana Natalevičienė. Ji taip meistriškai sudėliojo tekstus, kad jie vienas kitą papildydami išryškino, parodė kūrybinį Vlado Daujoto talentą ir asmenybę. Knygoje daug įdomių tekstų. Menotyrinis tekstas, istorija, šeimos istorija, apie kūrybą, draugų, kolegų tekstai. Įdomus prof. Prano Gursko tekstas. Kadangi beveik 50 metų dirbo dėstytoju, yra ir studento tekstas.
Knyga gausiai iliustruota, skaitytojui ji pateikiama dviem kalbomis – lietuvių ir anglų. Džiaugiuosi ir knygos dizainu, ir knygos herojumi – jis to vertas.
Lijana ŠATAVIČIŪTĖ-NATALEVIČIENĖ:
– Severija yra ne tik katedros vedėja, bet ir profesorė, žymi menininkė. Ji buvo šio užmanymo iniciatorė ir pagrindinis variklis eiti kuo įdomesniu keliu. Ta knyga – mūsų skolos atidavimas kukliam ir kartu nepaprastam žmogui, kūrėjui. Aš pati esu dėsčiusi VDA. Severija buvo mano studentė, o profesorius – mano kolega.
Profesorius buvo mažakalbis, bet labai reiklus, nuoširdus, kuklus ir teisingas. Jis niekada nesiafišavo, bet savo vertę, manau, žinojo. Dėl šito kuklumo jis nebuvo pakankamai įvertintas. Buvo trys tekstilės grandai: A. Tamošaitis, J. Balčikonis ir V. Daujotas. Apie du pirmuosius žinojo visi, o apie Daujotą – nedaug kas. Jo pilietinė pozicija buvo tvirta ir aiški. Jis net dokumentų profesoriaus vardui labai ilgai neruošė, nors seniai buvo to vertas. Rinkti dokumentus, juos išversti į rusų kalbą jam atrodė tuščias reikalas. Seseriai Irenai net pasakė: „Nenoriu plaukti pasroviui.“ Profesoriaus vardą vis tik gavo, bene tik 1988 metais, nors stažo ir nuopelnų turėjo labai daug ir nuo seno.
Prie knygos – tokios, kokia ji išėjo, daug prisidėjo Vlado Daujoto šeima. Sesuo Irena kruopščiai surinko visus brolio užrašus. Iš viso to pasimatė vientisas profesoriaus paveikslas, jo pilietinė pozicija.
Profesoriaus darbų išlikę labai nedaug, jo kūrinių Lietuvoje sunku kur pamatyti, nebent muziejuose. Neaišku, kur dingęs Vilniaus šachmatų klube buvęs gobelenas. Meno darbuotojų rūmuose taip pat buvo gobelenas, jo likimas nežinomas. Interjerui skirtą darbą galima pamatyti tik Sedos gimnazijoje. Vėlyvas profesoriaus darbas yra Sauliaus Daujoto namuose Vilniuje. Tai nuostabus, didžiulis gobelenas „Šulinys“, pradėtas austi sovietmečiu, o baigtas apie 1994 metus. Jis kupinas įvairių ženklų ir simbolių.
Vladą Daujotą mylėjau kaip žmogų, jis man patiko, tad sudaryti knygą apie jį man buvo ir malonumas, ir garbė.
Saulius DAUJOTAS:
– Tėvukas buvo absoliučiai nesusireikšminęs žmogus. Baigęs darbą parodo jį žmonai, vaikams ir sako: „Ai, nieko vertas, suvyniokim ir pakiškim kur nors.“ Ir šitas gobelenas – „Šulinys“ – ilgai palėpėje gulėjo kaip nieko vertas. Kai išvyniojau ir pakabinau, tai pats nustebau, kokio jis gražumo.
Pasirodo, 1985 metais Taline vyko Pabaltijo tekstilės bienalė. Tėvo darbas ten laimėjo medalį. Kad nors žodį apie tą laimėjimą būtų pasakęs…
Esu laimingas, kad atsirado žmonių, kurie prisėdo prie knygos apie tėvuką. Knyga taip puikiai sudėliota, ten rasite visko: ir apie jo mokslus, ir apie šeimą, ir apie darbus, ir apie pilietišką žmogų.
Mums, vaikams, mokykloje net klausimų nekilo dėl pionierių ar komjaunimo. Iš tėvo laikysenos buvo aišku: niekas nieko negali priversti. Jis gyveno kaip nesovietinis žmogus, be afišavimosi.
Dėkingas ir Žemaitijai, šitam kiemui, kur jis basas bėgiojo. Jaučiuosi taip, lyg ir pats po rasotą žolę čia lakstęs būčiau. Tikiu, kad iš aukštai jis mus stebi, o gal sėdi ant savo saldinės obels šakos ir atsidusęs sako: „Tauta, kuri saugo savo kalbą, prisimena savo žmones, yra pasmerkta išlikti.“
Raimonda RAMANAUSKIENĖ:
– Mažeikių muziejuje neturime nė vieno eksponato, susijusio su profesoriumi Vladu Daujotu. Bet jo šimtmečiui iškabinom tekstilės darbų parodą. Padedant profesorei Severijai, paroda buvo tiesiog įstabi. Tokios gal nesam ir turėję…
Šitas kuklus profesorius yra Mažeikių rajono žymių žmonių sąraše. Džiaugiuosi, kad sediškiai gerbia jo atminimą, kad jo šimtosioms gimimo metinėms ties įvažiavimu į gimtąją sodybą pastatytas informacinis stendas.
Džiaugiuosi, kad knygos pristatymas įvyko Sedoje, Ylakių gatvėje.
Noriu tikėti, kad šią vasarą mudvi su Genoveita nuvažiuosime į Vilnių pas Ireną Daujotaitę. Ir muziejus pagaliau turės eksponatų.
ARBATĖLĖ VAITKŲ TROBOJE
Nors senųjų Vaitkų jau nebėra, jų dukros svetingai visus priėmė, pasiūlė arbatos.
„Daujotų giminės inteligencija, tikrasis poniškumas ateina iš giliai. O kai kam iš svečių teko priminti: jeigu esi pakviestas ir neini, parodai prastą auklėjimą. Taip būtų pasakius ponia Kriaunosienė“, – pajuokavo G. Gricienė.
Nenorėdami pasirodyti prastai išauklėti, į namus sugužėjo visi. O ten, gerajame kambaryje, ant ilgo stalo, sudėti užkandžiai, puodeliai mėtų arbatai, medus… Aplink stalą – ilgi suolai. Vietos užteko visiems.
Vaišėmis prisidėjo Sedos Vytauto Mačernio gimnazija, naminiu sūriu visus pavaišino ponia Regina iš Renavo.
Audronė MALŪKIENĖ
Loading ...
