Svar­biau­sia su­pras­ti tai: tu nie­ka­da ne­si vie­nas su sa­vo pro­ble­mo­mis

Pa­sau­lio svei­ka­tos or­ga­ni­za­ci­jos 2022 m. duo­me­ni­mis, vie­nas iš aš­tuo­nių žmo­nių pa­sau­ly­je su­si­du­ria su psi­cho­lo­gi­nė­mis pro­ble­mo­mis. Ta­čiau vis dau­giau žmo­nių iš­drįs­ta apie tai kal­bė­ti gar­siai – to­kiu bū­du jie pa­de­da ki­tiems, pa­ti­rian­tiems sun­ku­mus, ir pri­me­na, kad vi­sos pro­ble­mos yra iš­spren­džia­mos, tik svar­biau­sia ne­lik­ti vie­nam ir kreip­tis pa­gal­bos. Siek­da­mas įkvėp­ti ne­pa­si­duo­ti me­ni­nin­kas Al­gis Kriš­čiū­nas, bu­vęs le­gen­di­nės gru­pės „Fo­je“ būg­ni­nin­kas, da­li­ja­si sa­vo pri­si­mi­ni­mais apie lai­ko­tar­pį, kai iš­ti­ko pir­mo­ji pa­ni­kos ata­ka, ir apie tai, kaip jam pa­vy­ko su tuo su­si­do­ro­ti.

Tei­sin­ga diag­no­zė – pa­kei­tus gy­dy­to­ją

Šian­dien Al­gis gy­ve­na tarp Lie­tu­vos ir Ka­na­rų sa­lų, pri­si­de­da prie vie­no žy­miau­sių žur­na­lų ša­ly­je ren­gi­mo ir lei­dy­bos, ak­ty­viai mu­zi­kuo­ja, fo­tog­ra­fuo­ja ir ta­po. Jo gy­ve­ni­mo tem­pas pa­šė­lęs, o kas­die­ny­bė ku­pi­na skir­tin­gų veik­lų, ku­rios jam tei­kia be­ga­lę džiaugs­mo, bet prieš dau­giau nei de­šimt­me­tį įtemp­tas gy­ve­ni­mo bū­das ta­po pa­ni­kos ata­kų prie­žas­ti­mi. Dve­jus me­tus tru­kę ir ke­lis­kart per mė­ne­sį kartojęsi pa­ni­kos prie­puo­liai bu­vo ne juo­kais jį iš­gąs­di­nę.

Me­ni­nin­kas sa­ko, kad, pra­si­dė­jus pir­mie­siems prie­puo­liams, jam pa­si­da­ry­da­vo la­bai bai­su ir dėl to būk­lė tik dar la­biau pa­blo­gė­da­vo. Tuo­met jis nė ne­nu­tuo­kė, kad tai – psi­cho­lo­gi­nė pro­ble­ma.

„Tai – tie­siog fi­zi­nis ne­ga­la­vi­mas“, – taip bu­vo at­sa­ky­ta į klau­si­mą, ko­dėl vy­rui kas kiek lai­ko vis pra­dė­da­vo tirp­ti vei­das, lū­pos, pirš­tai, ran­kos, užei­da­vo mig­re­ni­nis gal­vos skaus­mas, du­su­lys ir im­da­vo ro­dy­tis, kad sto­ja šir­dis. Tik pa­kei­tęs šei­mos gy­dy­to­ją me­ni­nin­kas pa­ga­liau iš­gir­do ob­jek­ty­vią diag­no­zę ir paaiš­ki­ni­mą, kad šiuos ne­ga­la­vi­mus su­kė­lė per­var­gi­mas, per­de­gi­mas ir per­fek­cio­niz­mas.

Bi­jo, kad ne­pa­si­kar­to­tų

Spe­cia­lis­tai pa­ni­kos ata­ką api­bū­di­na kaip stai­gų ne­ri­mo prie­puo­lį, at­si­ran­dan­tį be aiš­kiai su­vo­kia­mos prie­žas­ties ar pa­ska­tos. Daž­niau­siai tai le­mia įvai­riau­sių ap­lin­ky­bių komp­lek­sas. Anot psi­chiat­rės So­na­tos Sla­vins­kie­nės, svar­biau­sios yra psi­cho­lo­gi­nės prie­žas­tys, pa­vyz­džiui, psi­cho­lo­gi­nės trau­mos, nuo­la­ti­nis stre­sas ir įtam­pa. Kar­tais tai ga­li bū­ti ir sek­sua­li­nė prie­var­ta, ne­tek­tys, ag­re­si­ja.

„Tai prie­žas­tys, ku­rių mes, žmo­nės, aiš­kiai ne­su­vo­kia­me, ne­pri­si­me­na­me, ne­ga­li­me ar ne­tgi bi­jo­me pri­si­min­ti. Ne­re­tai jas ig­no­ruo­ja­me, ban­do­me nu­neig­ti, „kaž­kaip su­si­tvar­ky­ti“. Daž­nu at­ve­ju tai ir bū­na tas va­di­na­ma­sis „pa­sku­ti­nis la­šas“, kai mū­sų psi­cho­lo­gi­nė gy­ny­ba ne­beat­lai­ko ir iš­tin­ka pa­ni­kos ata­ka“, – tei­gia psi­chiat­rė. Ir pri­du­ria: „Nors vie­ną pa­ni­kos ata­ką pa­ty­ru­sį žmo­gų nuo­lat ly­di bai­mė, kad tai ne­pa­si­kar­to­tų.“

Išei­tis – pa­keis­ti gy­ve­ni­mo bū­dą

Iš sa­vo šei­mos gy­dy­to­jo Al­gis ga­vo rim­tą už­duo­tį – per­žiū­rė­ti sa­vo ver­ty­bes, die­not­var­kę ir iš es­mės pa­keis­ti po­žiū­rį į gy­ve­ni­mą. Pa­cien­tui bu­vo liep­ta kas­dien ras­ti lai­ko, ku­ris bū­tų ne­su­si­jęs su dar­bi­ne veik­la ar šei­ma, lai­ko, ku­rį ga­lė­tų skir­ti as­me­niš­kai sau.

Fuer­te­ven­tū­ro­je, Is­pa­ni­jo­je, su šei­ma gy­ve­nan­tis lie­tu­vis at­ra­do bė­gi­mą, pa­dė­ju­sį at­si­trauk­ti nuo kas­die­nių pro­ble­mų: „Pra­dė­jęs bė­gio­ti su­pra­tau, kad tą lai­ką, kol bė­gu, ga­liu iš­nau­do­ti gal­vo­ji­mui apie tai, ką aš čia, pa­sau­ly­je, vei­kiu, ką dar no­riu nu­veik­ti, ar esu pa­ten­kin­tas tuo, kaip gy­ve­nu, ir ką ga­lė­čiau pa­keis­ti.“

Ma­lo­nia ru­ti­na ta­po ir sau pa­čiam mes­tas iš­šū­kis kiek­vie­ną die­ną nu­fo­tog­ra­fuo­ti tai, kas at­ro­do pa­trauk­lu, ir pa­si­da­ly­ti so­cia­li­niuo­se tink­luo­se. Ta­py­to­jo žmo­na Jur­ga šią už­duo­tį pa­krei­pė ki­ta link­me – kas­dien pa­klaus­ti vis ki­to žmo­gaus, kas jį da­ro lai­min­gą, ir jį nu­fo­tog­ra­fuo­ti. No­rė­da­mas „iš­gau­ti“ as­me­niš­ką lai­mės pa­slap­tį, Al­gis šne­ku­čiuo­da­vo­si su praei­viais, kar­tais net ir ke­lias­de­šimt mi­nu­čių. Ga­lop jis su­rin­ko ke­tu­ris šim­tus skir­tin­gų at­sa­ky­mų.

„Žmo­nės pa­ro­dė šim­tus bū­dų, kaip bū­ti lai­min­gam, ku­riuos aš jau ir taip ži­no­jau. Rei­kė­jo, kad kaž­kas juos man pri­min­tų, kad jų ne­pra­žiop­so­čiau. Pap­ras­tas pa­vyz­dys yra šuo ir jo šei­mi­nin­kas. Šuo no­ri įtik­ti, tar­nau­ti ir do­va­no­ja sa­vo gy­ve­ni­mą šei­mi­nin­kui, ku­ris tu­rė­tų priim­ti tai su dė­kin­gu­mu. Glos­ty­da­mas šu­nį žmo­gus tu­rė­tų ne tik pa­si­džiaug­ti jo švel­niu kai­liu, bet pa­jaus­ti ir su­pras­ti, kiek daug gy­vū­nas jam duo­da. Juk ne vel­tui sa­ko­ma, kad šuo – ge­riau­sias žmo­gaus drau­gas. To­kiais mo­men­tais jau­čiu, kad gy­ve­ni­mas yra la­bai gra­žus“, – at­vi­rau­ja cha­riz­ma­tiš­ka­sis me­ni­nin­kas.

Tri­jų aš­tuo­ne­tų tai­syk­lė

Kiek­vie­nas žmo­gus ga­li stip­rin­ti sa­vo svei­ka­tą pa­si­telk­da­mas tri­jų aš­tuo­ne­tų tai­syk­lę: aš­tuo­nios va­lan­dos mie­go, aš­tuo­nios va­lan­dos dar­be ir aš­tuo­nios va­lan­dos, skir­tos lais­va­lai­kiui ir mėgs­ta­mai veik­lai.

S. Sla­vins­kie­nė, da­ly­da­ma­si pa­tir­ti­mi, sa­ko, kad kar­tais pa­cien­tai pri­si­pa­žįs­ta prieš iš­tin­kant pa­ni­kos ata­kai ku­rį lai­ką jau­tę di­džiu­lę įtam­pą, stre­są. Vie­ni ne­sėk­min­gai ban­dė tai iš­spręs­ti pa­tys, ki­ti ig­no­ra­vo sa­vo pro­ble­mas ir nuo jų bė­go, o ap­si­lan­ky­ti pas spe­cia­lis­tą ne­tu­rė­jo ga­li­my­bių.

Psi­chiat­rė at­krei­pia dė­me­sį: jau pa­ty­rus pa­ni­kos ata­ką, bū­ti­na kreip­tis į sa­vo šei­mos gy­dy­to­ją, kad jis įver­tin­tų pro­ble­mą ir pa­skir­tų gy­dy­mą. Psi­cho­te­ra­pi­ja ga­li pa­dė­ti iš­siaiš­kin­ti ir su­pras­ti gi­lu­mi­nes pa­ni­kos ata­kų prie­žas­tis, at­ras­ti bū­dų jų iš­veng­ti. O tam tik­rais at­ve­jais pri­rei­kia ir me­di­ka­men­ti­nio gy­dy­mo.

Bū­ti­na skir­ti lai­ko sau

Al­gis iš­ban­dė me­di­ka­men­ti­nį gy­dy­mą ir psi­cho­te­ra­pi­ją, bet ne­pa­si­duo­ti me­ni­nin­ką la­biau­siai drą­si­no eg­zis­ten­ci­nės psi­cho­te­ra­pi­jos kny­gos.

Šmaikš­čiai ly­gin­da­mas psi­cho­te­ra­pi­ją su ma­sa­žu vy­ras juo­kau­ja, kad abu šie da­ly­kai yra bū­ti­ni kiek­vie­nam žmo­gui, nes jie tie­siog pa­de­da.

Nors daug jė­gų ir ryž­to pa­rei­ka­la­vęs lai­ko­tar­pis jau praei­ty­je, ret­kar­čiais Al­gis vis dar pa­gau­na sa­ve sie­kiant per­fek­cio­niz­mo. Ta­čiau jis džiau­gia­si aiš­kiai su­vo­kian­tis es­mę, kad lai­kas yra daug bran­ges­nis už pa­sau­lio pri­pa­ži­ni­mą, o gy­ve­ni­mas – bran­ges­nis už bet ko­kius tur­tus. O žvelg­da­mas į praei­tį ir ma­ty­da­mas tai, ką tu­ri ir ko yra pa­sie­kęs, me­ni­nin­kas už­tik­rin­tai tei­gia, jog bū­tų pro­tin­giau skir­ti lai­ko sau dar iki iš­tin­kant pa­ni­kos ata­koms.

Jau­čiant emo­ci­nius sun­ku­mus, pa­ta­ria­ma kreip­tis į emo­ci­nės pa­ra­mos tar­ny­bas, pa­gal­ba tei­kia­ma te­le­fo­nu 1809.

Taip pat kiek­vie­ną die­ną 18–24 val. „Jau­ni­mo li­ni­jos“ sa­va­no­riai tei­kia jau­ni­mui emo­ci­nę pa­ra­mą (https://www.jau­ni­mo­li­ni­ja.lt/lt/pagalba/pagalba-po­kal­biais-internetu/). Suau­gu­sie­ji ga­li kreip­tis el. pa­štu: vil­ties.linija@gmail.com, 116123@viltieslinija.lt nuo pir­ma­die­nio iki penk­ta­die­nio 17–20 val. Vi­są Lie­tu­vo­je vei­kian­čių psi­cho­lo­gi­nės pa­gal­bos li­ni­jų są­ra­šą ir kon­tak­tus ga­li­ma ras­ti na­cio­na­li­nės psi­chi­kos svei­ka­tos plat­for­mo­je „Pa­gal­ba sau“ (www.pa­gal­ba­sau.lt/pagalbos-linijos/). Taip pat ne­mo­ka­ma psi­cho­lo­gi­nė pa­gal­ba priei­na­ma ša­lies po­lik­li­ni­kų psi­chi­kos svei­ka­tos cent­ruo­se, vi­suo­me­nės svei­ka­tos biu­ruo­se. O esant ūmiai būk­lei, kai gre­sia pa­vo­jus svei­ka­tai ar­ba gy­vy­bei, re­ko­men­duo­ja­ma skam­bin­ti bend­ruo­ju pa­gal­bos nu­me­riu 112.