Rudenėjančio dvaro parko apsuptyje, nuostabi sekmadienio popietė paskirta skrybėlaitės puošybai. Kiekviena moteris savyje puoselėja grožio slėpinį, o kūryboje atsiskleidžia moteriškumas, svajos ir savęs pažinimas. Būtent todėl pažintis su 19 a. galvos apdangalų reikšme ir kaita yra tokia įdomi. Keletą valandų moterys tapo tikromis dvaro poniomis.
Istorija pasakoja, kad dvaro ponios laisvalaikis buvo skirtas savęs ir šeimos vardo puoselėjimui. Moterys siuvinėdavo gobelenus, patalynę, drabužius, puošdavo namus subtiliais raštais. Šis darbas ne tik lavino meninį skonį, bet ir simbolizavo moters darbštumą bei kruopštumą. Kilmingosios moterys mokėsi groti fortepijonu, arfa, dainavo ir rengė muzikinius vakarus. Jos taip pat skaitė, rašė laiškus ir dienoraščius. Damos prižiūrėdavo gėlynus, augino egzotiškus augalus oranžerijose. Tai buvo ne tik hobis, bet ir būdas palaikyti ryšį su gamta bei kurti dvaro grožį. Turtingos moterys lankydavo varguolius, aukodavo bažnyčiai, rūpinosi ligoniais. Tai buvo laikoma moraline pareiga, puoselėjančia dosnumo ir atjautos tradicijas. Jų užsiėmimai atspindėjo sudėtingą pusiausvyrą tarp buities ir dvasinio tobulėjimo.
Šios dienos popietė, skirta skrybėlaitės papuošimui, leidžia prisiminti, kad skrybėlės istorija atspindi žmonijos vertybes ir pokyčius. Galvos apdangalas yra daug daugiau nei paprasta aprangos detalė, anksčiau jis parodydavo socialinį statusą ir netgi profesiją. Seniausi galvos apdangalų atvaizdai aptinkami olose, o mumifikuoti kūnai liudija, kad kepurės buvo nešiojamos jau prieš tūkstančius metų. Senovės graikai ir romėnai naudojo kepures kaip apsaugą nuo saulės. Viduramžiais ir Renesanse kepurės rodė profesiją, priklausomybę socialinei klasei arba finansinę padėtį – pavyzdžiui, bankrutavę turtuoliai turėjo nešioti žalios ir geltonos spalvos skrybėles. 19-20 amžių sandūra buvo skrybėlių „aukso amžius“ – skrybėlės tapo privaloma viešos aprangos dalimi, o vyrų viešas pasirodymas be galvos apdangalo buvo laikomas nepagarba.
Tradiciniai lietuvių galvos apdangalai, kaip ir kitose kultūrose, taip pat turėjo ypatingą reikšmę. Jie buvo ne tik apsauga, bet ir socialinės padėties, amžiaus bei regiono simbolis. Vyrų galvos apdangalai buvo mažiau įvairūs nei moterų. Valstiečiai dažniausiai dėvėjo veltines ar kailines kepures. Svarbus apdangalas buvo ir šiaudinė skrybėlė, kurią žmonės pindavo patys.
Merginos puošėsi vainikais iš gėlių, kaspinų ir juostų, simbolizuojančiais jaunystę, ir plaukų neslėpė. Tačiau ištekėjusios moterys privalėjo dengti galvą, paslėpti plaukus po nuometais arba skarelėmis – tai buvo naujo socialinio statuso ženklas. Baltiškasis nuometas – tai ne tik galvos apdangalas, bet ir gilių istorinių bei kultūrinių sluoksnių simbolis, atspindintis moters brandą, išmintį ir jos priklausomybę šeimai. 19 a. pabaigoje ir 20 a. pradžioje, suklestėjus pramonei, paplito fabrikinės gamybos skrybėlės, kurios pamažu išstūmė tradicinius, rankų darbo apdangalus. Nuo 20 a. trečiojo dešimtmečio vyrai viešumoje beveik išimtinai nešiojo pirktines kepures.
Biržuvėnų dvaras, įsikūręs vaizdingoje Virvytės upės pakrantėje, nuo XVI a. priklausė įtakingai Gorskių giminei. 19 a. dvaro sodyba buvo perstatyta pagal klasicizmo stilių, sukurta didelė ir įspūdinga parko erdvė. Antrojo pasaulinio karo metu dvaras nukentėjo nuo gaisrų, buvo smarkiai apleistas, tačiau šiandien jis atgimsta kaip svarbus Telšių ir Žemaitijos regiono muziejus bei kultūros centras. Čia vyksta kūrybinės dirbtuvės, kuriose mokomasi puošti galvos apdangalus. Dvaro atmosfera įkvepia kūrybai ir bendravimui.
Loading ...
