Janina BUCEVIČĖ, istorikė
Sausio 13-oji – tai data, krauju įrašyta mūsų širdyse. Tai naktis, kai Lietuvos žmonės stojo ginti savo jaunutės ir trapios valstybės, stojo akis į akį su brutalia karine jėga ir pasirinko ne baimę, o laisvę. Tauta ne puolė – ji atsistojo ir nepasitraukė, pasirinko stovėti – Dovydas prieš Galijotą.
1990 m. kovo 11 d. Lietuva sau ir pasauliui paskelbė atkurianti nepriklausomą valstybę, nutraukianti beveik 50 metų trukusią Sovietų Sąjungos okupaciją. Tai buvo pirmasis toks žingsnis visoje Sovietų Sąjungoje, todėl Maskva jį laikė pavojingu precedentu. Sovietų Sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas ir SSRS AT nepripažino Lietuvos Nepriklausomybės Akto ir reikalavo jį atšaukti. Siekdama palaužti Lietuvos žmonių valią, SSRS paskelbė ekonominę blokadą. Nepadėjo. Tauta nesusvyravo, ištvėrė, teko ekonominę blokadą atšaukti. Tada pradėtos kurpti prosovietinės organizacijos, iš kurių garsiausia buvo „Jedinstvo“, kursčiusi neramumus, ypač tarp kitataučių, ir mitingus prie Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo, bandė veržtis į parlamentą, nepavyko, žmonės apgynė Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą – Lietuvos nepriklausomybės simbolį. Galiausiai Sovietų Sąjungos vadovai nutarė pasitelkti karinę jėgą. Tačiau Maskvos planuose nebuvo numatyta svarbiausia – Lietuvos žmonių ryžtas. Lietuvos Sąjūdžio paraginti tūkstančiai žmonių iš visos šalies rinkosi ginti televizijos bokšto, Radijo ir televizijos pastato, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo.
1991-ųjų naktį iš sausio 12-osios į sausio 13-ąją Vilnius nemiegojo. Lyg nujausdama kažką negero, nemiegojo ir visa Lietuva. Žmonės, prilipę prie radijo ar televizorių ekranų, su virpuliu širdyse ir malda lūpose sekė įvykius. Prie televizijos bokšto, Radijo ir televizijos pastato, Aukščiausiosios Tarybos žmonės atvažiavo, atėjo net ir nujausdami, kad gali ir nebegrįžti namo. Atėjo ne tik dėl savęs, atėjo dėl vaikų, dėl ateities, dėl Lietuvos. Šaltos ir žvarbios sausio naktys. Žmonės nors kiek sušilti bandė nuo vilniečių dosniai dalijamos karštos arbatos ir liepsnojančių laužų. Jų rankose – vėliavos, širdyse – karštos maldos, o lūpose – dangų plėšiančios giesmės ir skambios dainos.
Staiga prie televizijos bokšto traiškydami viską aplinkui išniro tankai, už jų šarvuočiai – iki dantų ginkluoti sovietinės armijos ir specialiųjų dalinių smogikai. Pagarsintas reikalavimas pasitraukti, bet taikūs beginkliai žmonės, žiedu apsupę televizijos bokštą, nepajudėjo. Pasigirdo šūviai, suriaumojo tankai – žmonės buvo traiškomi, mušami, šaudomi. Tą naktį žuvo trylika Lietuvos žmonių, daugiau kaip 700 sužeista, iš kurių vienas nuo patirtų traumų po mėnesio mirė. Loreta Asanavičiūtė, Virginijus Druskis, Darius Gerbutavičius, Rolandas Jankauskas, Rimantas Juknevičius, Alvydas Kanapinskas, Algimantas Petras Kavoliukas, Vidas Maciulevičius, Titas Masiulis, Alvydas Matulka, Apolinaras Juozas Povilaitis, Ignas Šimulionis, Vytautas Vaitkus, Vytautas Koncevičius žuvo gindami sau ir mums teisę būti laisviems savo žemėje ir patiems kurti Lietuvos valstybę.
Sausio 13-oji – tai skausmo naktis, tačiau kartu tai ir didžiausios tautos vienybės ir dvasinės pergalės naktis. Sovietų tankai tada užėmė pastatus, bet nepalaužė tautos. Lietuva neatsiklaupė. Pasaulis pamatė mažą šalį, kuri drįso pasakyti „ne“ iki dantų ginkluotai Sovietų Sąjungai.
Tą naktį laisvo žodžio estafetę perėmė Kaunas, sovietų tankai pražlegsėjo palei Aukščiausiąją Tarybą, nebesiryždami jos, apsuptos žmonių minios ir spontaniškai statomų barikadų, pulti. Pasaulis po šios kruvinos nakties nebegalėjo tylėti. Per demokratinį pasaulį nuvilnijo Lietuvą palaikantys mitingai. 1991 m. vasario 11 d. Lietuvos valstybę de facto ir de jure pripažino Islandija – mažytė, bet drąsi žuvėdra. Vasario 28 d. de facto Lietuvą pripažino Danija, bet dar 1990 m. gegužės 31 d. – Moldova, kuri pati tuo metu priklausė Sovietų Sąjungai, tačiau jos parlamentas išdrįso pripažinti nepriklausomą Lietuvos valstybę.
1991 m. vasario 9 d. vykusioje visuotinėje gyventojų apklausoje (plebiscite), kurioje dalyvavo 84,73 proc. Lietuvos gyventojų, į klausimą „Ar Jūs už tai, kad Lietuvos valstybė būtų nepriklausoma demokratinė respublika?“ „taip“ atsakė net 90,47 proc. Lietuvos piliečių. Tuo dar kartą patvirtinome sau ir pasauliui vieningą ir nepalaužiamą siekį kurti nepriklausomą Lietuvos valstybę, nepaisant laukiančių sunkumų ir iššūkių, kurių laisvės kelyje daug teko ir dar teks įveikti.
1991 m. rugpjūtį, po nesėkmingo pučo Maskvoje, tuometinių demokratinių jėgų pergalė Rusijoje pakeitė geopolitinę padėtį pasaulyje. Lietuvos valstybę de facto ir de jure pripažino ir Rusija. Lyg iš gausybės rago pasipylė užsienio valstybių pripažinimo aktai su pageidavimais atkurti ar užmegzti naujus diplomatinius santykius su Lietuvos Respublika. Rugsėjo 17 d. Lietuva tapo Jungtinių Tautų nare.
Nuo tos tragiškos nakties, kai mūsų širdys plakė vienu ritmu, kai mes buvome vieni kitiems artimesni už brolius ir seseris, praėjo trisdešimt penkeri metai. Užaugo kartos, kurios tik iš istorijos vadovėlių, dokumentinių filmų, tėvų ar senelių pasakojimų žino apie 1991 m. sausio įvykius. Esame laisvi kalbėti, rinktis, kurti, keliauti. Tačiau ši laisvė – ne duotybė, ji atėjo per mūsų partizanų, disidentų kovą už laisvę tamsiausiais okupacijos metais, per tremtį į Sibirą, Lietuvos žmonių pasiaukojamą darbą, baimę ir tikėjimą, skausmą ir meilę, netektį ir viltį. Todėl Sausio 13-oji nėra vien praeities įvykių prisiminimas – tai skausmingas klausimas šiandien kiekvienam iš mūsų: ar esame verti tos aukos?
Uždegdami atminimo laužus ir žvakeles, mes prisimename ne tik žuvusiuosius, sužeistuosius, bet ir visų Lietuvos žmonių, nepaisant tautybės, tomis lemtingomis sausio dienomis ir naktimis stovėjusių prie televizijos bokšto, Atkuriamojo Seimo, Radijo ir televizijos pastato ar Spaudos rūmų, pasiaukojimą ir drąsą. Prisimename žmones, kurie neatsitraukė, kai buvo baisu, prisimename, kaip tą kruviną sausio 13-osios sekmadienį žmonės spontaniškai rinkosi miestų ir miestelių aikštėse ir šventovėse. Laisvės gynėjai mums paliko ne tik apgintą nepriklausomą Lietuvą – jie paliko mums atsakomybę ją saugoti ir puoselėti, pareigą gerbti ir branginti vienas kitą, ieškoti, kas mus jungia, nepasiduoti skaldymui, pykčiui, siauriems asmeniniams interesams, juk mūsų tiek nedaug, o pasaulis neramus…
Sausio 13-oji skausmingai primena: laisvė gyva tol, kol ją branginame, saugome ir giname, kol prisimename tuos, kurie tą naktį stovėjo tamsoje, kad mes šiandien galėtume gyventi šviesoje. Ar esame Šviesos vaikai?
Loading ...
