Rytoj, spalio 29-ąją, sukanka 90 metų, kai per Plungę buvo nutiesta geležinkelio linija. 1932 metų spalio 29-oji, kai Plungėje perkirpta geležinkelio atidarymo juostelė, daug reiškė mūsų miestui ir jo žmonėms: čia gyveno nemažai žydų, kurie užsiėmė prekyba, veikė linų apdirbimo fabrikas, tad pagerėjo prekių atvežimas ir išvežimas. Tuometinėse linijos atidarymo iškilmėse dalyvavo pats Lietuvos prezidentas Antanas Smetona, į Plungę atvykęs traukiniu.
Bronislovas POCIUS
XVIII a. pabaigoje–XIX a. pradžioje daugelio valstybių kraštovaizdis smarkiai pasikeitė: virš gyvenviečių iškilo fabrikų kaminai, šalis išraižė geležinkeliai. Visa tai simbolizavo naują milžiniškų technologinių, ekonominių ir socialinių pokyčių epochą, vadinamą pramonės perversmu.
Diegiant naujus technikos išradimus, vystėsi pramonė, augo gamyba ir prekyba. Kartu nyko ir senoji luominė santvarka, plėtojosi kapitalizmas, iškilo nauji visuomenės sluoksniai – buržuazija ir samdomieji darbininkai.
Europa įžengė į pinigų amžių. Tikrieji pokyčiai gamyboje įvyko, kai britų išradėjas Jamesas Wattas 1769 metais sukūrė garo mašiną. Pramonės perversmas prasidėjo Didžiojoje Britanijoje, nes ji turėjo daug akmens anglių, geležies rūdos, kolonijų ir stiprų prekybos laivyną, todėl įsiveždavo reikalingų žaliavų iš visų pasaulio šalių, o prekes galėjo parduoti didelėse rinkose. XIX a. pirmojoje pusėje Didžioji Britanija buvo vadinta pasaulio dirbtuve, bet jau XIX a. pabaigoje pirmaujančia pramonine valstybe tapo gausių išteklių ir darbo jėgos turinčios Jungtinės Amerikos Valstijos.
1815 m. George’as Stephensonas, pritaikęs garo variklį, sukūrė garvežį. Atstumą, kuriam arkliu reikėjo įveikti beveik keturių parų, traukinys nuvažiuodavo per 14 valandų. XIX a. pabaigoje garvežiai jau galėjo tempti tokį krovinį kaip 4 000 arklių vienu metu. Geležinkelio linijos sujungė daugelį Europos šalių. XX a. viduryje garvežius pakeitė ekonomiškesni dyzeliniai, o vėliau ir elektriniai lokomotyvai.
1795 m. pagal trečią Abiejų Tautų Respublikos padalijimą Lietuva iki Nemuno pateko į carinės Rusijos imperijos sudėtį. Šalis buvo atsilikusi ekonominiu atžvilgiu, nes vyravo baudžiavinė sistema ir caro valdžios vienvaldystė. 1815 m. po Vienos kongreso nutarimo Varšuvos Kunigaikštystė pateko į Rusijos imperijos sudėtį ir buvo pavadinta Lenkijos Karalyste. Rusijai iškilo ekonominis reikalas nutiesti geležinkelio liniją Varšuva–Sankt Peterburgas. 1861-aisiais Lietuvoje pradėjo veikti pirmasis geležinkelis – Sankt Peterburgo–Varšuvos atšaka Kaunas–Kybartai.
1862 m. baigta tiesti Sankt Peterburgo–Varšuvos per Lietuvą einanti geležinkelio dalis. Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, reikėjo vystyti transportą, todėl jau 1924–1926 m. nutiestas geležinkelis Kužiai–Telšiai. Vėliau Telšiai sujungti su Plunge ir Kretinga. Tai įvyko 1929–1932 m.
Geležinkelio statytojus žmonės vadino „zimagorais“. Tai buvo sunkus darbas. Darbininkai buvo susirinkę iš aplinkinių kaimų, net iš Latvijos. Jie tvarkė liniją, kirto medžius, rovė kelmus, krūmus, tvarkė pylimus. Darbininkai per valandą uždirbdavo vieną litą, o jei raudavo kelmus, tai gaudavo du litus. Tai buvo dideli pinigai, nes bekonas turguje kainuodavo 40 litų, o už nakvynę ir maistą geležinkelio tiesėjai ūkininkams mokėdavo po 50 litų per mėnesį.
Darbai vyko nuo Telšių ir Kretingos krypčių. Iš viso reikėjo nutiesti 70 km ilgio ruožą. Geležinkelio užsakovai buvo danai, o darbams vadovavo danų ir vokiečių inžinieriai. Šiems vadovavo vyr. inžinierius danas Seigardas. Darbų vykdymą prižiūrėjo lietuvių specialistai. Su darbininkais danai ir vokiečiai kalbėjo padedami vertėjų. Stotį ir šalia esantį gyvenamąjį namą statė lietuviai. Bėgiai geležinkeliui tiesti buvo vežami iš Vakarų Europos. Darbų apimtys siekė apie 17 milijonų litų, juos finansavo Lietuvos vyriausybė. Sunkiausia buvo pastatyti Kūlupėnų tiltą, kurio aukštis buvo apie 28 metrus, o ilgis – apie 30 metrų. Reikėjo užlyginti daubas, privežti žemių, akmenų, padaryti pylimus, kalti pušų polius, juos tvirtinti akmenimis ir cemento mase. Taip paruošti poliai laiko šimtus metų.
Krypčių tiesimas nuo Telšių ir Kretingos pusių susijungė ant Kūlupėnų tilto. Paminint tą įvykį į tiltą buvo įkalta sidabrinė vinis, o darbininkai buvo vaišinami prancūzišku vynu. Ruožas nuo Telšių iki Kretingos turėjo aštuonias stotis. Plungė buvo trečia nuo Telšių pusės. Mūsų miestas buvo sujungtas su kitais Lietuvos miestais.
Traukinys nuo Telšių pusės važiavo lėtai, o pakelėje kaimų gyventojai sveikino Lietuvos prezidentą Antaną Smetoną, kuris vyko šarvuotu vagonu į Plungę. Traukinys atvažiavo spalio 29 dieną 13 valandą ir sustojo stotyje, kur buvo susirinkę daugybė žmonių. Prezidentas nuo platformos pasakė kalbą, o vėliau perkirpo juostą. Telšių vyskupas Justinas Staugaitis pašventino šį Plungės ruožą, palinkėjo, kad nebūtų nelaimingų atsitikimų.
Geležinkelis atvėrė kelius per Klaipėdos uostą į Vakarų Europą. 1932 metų spalio 29-oji daug reiškė Plungei ir jos gyventojams, nes mieste gyveno nemažai žydų tautybės žmonių, kurie užsiėmė prekyba, o nutiesus geležinkelį pagerėjo prekių atvežimas ir išvežimas.
Taip pat Plungėje jau buvo stipri akcinė bendrovė „Kučinskis-Pabedinskai“, tada didžiausia linų apdirbėja Lietuvoje. Jos produkcija per Klaipėdos uostą keliavo į Angliją, Vokietiją.
1932 m. spalio 29 d. prezidentas A. Smetona susitiko su Plungės įgulos karininkais, Vieštovėnų kaime, prie Minijos upės, su vietiniais ūkininkais, Plungės mieste, Laisvės alėjoje, su miesto visuomenės atstovais. Tą dieną Telšių gatvė buvo pavadinta Prezidento vardu.
Nuotraukos iš Bronislovo POCIAUS archyvo.
Loading ...
