Jau ketveri metai, kai, artėjant Žemaičių Kalvarijos atlaidams, istorikas, humanitarinių mokslų daktaras, Klaipėdos universiteto docentas Vacys Vaivada leidžiasi į piligriminę kelionę „Su Dievo Motina į Kalvariją“. Birželio 27-ąją išlydėtas iš Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčios piligrimas penkias dienas su kryžiumi rankose ir malda širdyje, lydimas pakelėje augančių vingiorykščių ir paukščių giesmių, keliavo per kaimus ir miestelius, kad pasiekęs kelionės tikslą – Panų kalną – įsilietų į Žemaičių Kalvarijos atlaidų tėkmę.
Pirmoji kelionė – 1 050 kilometrų senosios Žemaičių vyskupijos vietovėmis
Su dr. V. Vaivada susitikome Alsėdžiuose. Jau spėjęs nusiprausti ketvirtos kelionės dienos dulkes ir sukalbėti rožinį, piligrimas pakvietė pokalbio mus prisėsti ant bažnyčios šventoriuje esančio suolelio.
Į pirmąją piligriminę kelionę dr. V. Vaivada leidosi 2016 m. Išbandymui įkvėpė pokalbiai apie vietinio Šv. Jokūbo kelio ir piligrimystės tradicijos kūrimą Lietuvoje su anuometiniu Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčios klebonu, dabar Telšių vyskupijos generalvikaru Viliumi Viktoravičiumi.
Tai buvo ilga, visą mėnesį trukusi kelionė, per kurią pėsčiomis nueita 1 050 kilometrų. Keliauta detaliai suplanuotu maršrutu, vedusiu senosios Žemaičių vyskupijos vietomis – nuo Klaipėdos iki Dubysos ir atgal. Aplankytos visos pakeliui buvusios šventovės, lurdai, apsireiškimo vietos. Piligriminę kelionę dr. V. Vaivada pavadino „Žemaičių rožiniu“, ir neatsitiktinai – žemėlapyje išdėlioti maršruto taškai sudarė rožinio formą. Sunkiausias išbandymas, laukęs piligrimo naujoko, – nutrintos kojos. Su pūslėmis, jų keliamu skausmu ir nepatogumais teko kovoti visą mėnesį. Dabar jau patirties turintis dr. V. Vaivada žino, kad ėjimui reikia ruoštis iš anksto, organizmą prie krūvio pratinti pamažu.
Išbandymas vienatve pasijuto tik „Žemaičių rožinio“ keliui einant į pabaigą. „Būtent tada susimąsčiau, kad reikėjo rinktis kitokį ritmą – didesnį dėmesį skiriant ne fiziniam krūviui, o bendravimui su žmonėmis. Net pavieniai, savęs išbandyti į keliones išeinantys žmonės turėtų žinoti, kad fizinis atstumas nėra toks svarbus, kaip dvasinis atstumas, nueitas viduje. Nors pūslėtos kojos ir sukėlė daug problemų, minčių nutraukti kelionę nekilo. Nuėjęs į Žemaičių Kalvariją, maldoje prašiau Dievo Motinos, kad duotų man stiprias kojas, jeigu jau išvedė į kelią“, – prisiminė pirmąją piligriminę patirtį dr. V. Vaivada.
Vienos dienos piligriminės kelionės
Tūkstančiai ar šimtai kilometrų – ne visiems įveikiami. Neturintiems fizinių galimybių ar laiko leistis į ilgą kelią piligrimystės dvasią galima pajausti vienos dienos kelionėje. „Diena su Dievo Motina“ pradėta organizuoti 2017 m. Dr. V. Vaivada sakė, kad šią idėją padiktavo asmeniniai jo paties išgyvenimai.
Nuo tada grupė bendraminčių kiekvienais metais gegužės–rugsėjo mėnesių trečiąjį šeštadienį leidžiasi į trumpą piligriminę kelionę. Jos metu naudojama valandos liturgija. „Tai nereiškia, kad visą kelią meldžiamės. Maldai yra nustatytos tam tikros valandos ar vietos. Todėl prisijungti prie mūsų gali net tie, kuriems norisi išbandyti save fiziškai, susipažinti su maršrutu, pamatyti apylinkes. Kai piligrimai meldžiasi, tokie pakeleiviai gali pasitraukti atokiau“, – kalbėjo dr. V. Vaivada.
Į Žemaičių Kalvarijos atlaidus – su kryželiu rankoje ir malda lūpose
Kaip jau minėjome, kasmet birželio 27-ąją, artėjant Didiesiems atlaidams Žemaičių Kalvarijoje, dr. V. Vaivada išsiruošia į piligriminę kelionę „Su Dievo Motina į Kalvariją“. Nors šiemet ketino keliauti su bendraminčiais, pasikeitus aplinkybėms, išėjo vienas – su kryželiu rankose ir malda lūpose.
Ėjo apmąstydamas savo mintis, aplankydamas iš anksto suplanuotas vietas, atviras netikėtumams. Kasdien kelionę pradėdavo ir užbaigdavo rožiniu. Kiekviena kelyje praleista diena buvo vis kitokia – su savo išbandymais ir džiaugsmais, kupina naujų pažinčių ir susitikimų su seniai matytais pažįstamais. O kiek pakeliui patirta dosnumo, kiek emocijų išgyventa matant gamtos gražumą, bundančio ryto gaivą. Ir nesvarbu, kad smarkiai svilino saulė, o pečius spaudė vos ne 30 kilogramų sverianti kuprinė.
Penkios dienos su pakeliui linguojančioms vingiorykštėmis ir gražiausiomis paukščių giesmėmis, draugų maldomis, palaikymo žinutėmis. Kelionėse vis daugiau bendravimo: piligrimas dažniau sustojo pakalbėti su pakeliui sutiktais nepažįstamais, paklaustas mielai papasakojo, kur ir kokiu tikslu keliauja.
„Žmonės vis drąsesni – kalbina, domisi, kur ir su kokiu tikslu keliauju. Sutikau Plateliuose garbaus amžiaus moterį. Pagarbino ji mano nešamą kryželį. Įsikalbėjome. Pasakojo, kad dešimt metų su broliu Sibire buvusi. Sužinojusi, kad einu į Žemaičių Kalvariją, pasiguodė nebeturinti jėgų ten nuvažiuoti. Pasižadėjau nunešti jos maldą, jeigu jau susitikome pakeliui. Manau, kad piligrimas turi įsipareigoti, eiti nešdamas intencijų „maišelį“ ir už tuos, kurie negali to patys padaryti“, – sakė pašnekovas.
Portugališkajame Šv. Jokūbo kelyje – vienatvės mažiau
Dr. V. Vaivada išbandė savo jėgas ir portugališkajame Šv. Jokūbo kelyje. Dar prieš pandemiją, 2019 m., nukeliauta 560 kilometrų nuo Fatimos Portugalijoje iki Santjago de Kompostelos miesto Ispanijoje.
Lygindamas savo patirtį pasakojo: „Ten vienatvės mažiau. Eidamas susitinki žmonių, kurie į kelią stojo tą pačią dieną, nes tempas visų panašus, sustojimo vietos – tos pačios. Žinoma, gilus bendravimas neužsimezga, bet pakalbėti su kuo tikrai yra. Su vienu piligrimu iš Australijos drauge nuėjome vos ne visą kelią. Sutikau daug lenkų, ispanų. Dėl maršruto sunkumo – ir ten, ir Lietuvoje yra ruožų, kuriuos galima pažymėti keturiomis žvaigždutėmis – kaip sudėtingus.“
Atsitiktinumų tiek daug…
Kiekviena piligriminė kelionė – pasitikrinimas. Tikėjimo ir fizinių jėgų išbandymas. Keliautojo, kad ir kaip detaliai jo maršrutas suplanuotas, kasdien laukia nauja patirtis, netikėtumai.
Paprašytas pasidalyti labiausiai įstrigusiu įvykiu, dr. V. Vaivada prisiminė: „2016 m. ilgojoje kelionėje patyriau reiškinį, kurio iki šiol negaliu paaiškinti. Ėjau keliu į Papilės miestelį. Šaligatvio nebuvo, tad į šalikelę pasitraukdavau tik pamatęs iš priekio atvažiuojančią mašiną. Pasinėręs į savo apmąstymus, išgirdau: „Pasitrauk.“ Balsas buvo toks stiprus, kad iš karto pasitraukiau, ir tą pačią akimirką pajutau, kaip pravažiuojanti mašina palietė mano kelnes. Aplink nebuvo nė vieno žmogaus. Nesuvokiau, kas įvyko. Nors atsitiktinumų kelyje tiek daug, kad jų jau net atsitiktinumais nebegali vadinti.“
Intencijų „maišelis“ perduotas Dievo Motinai
Palinkėję piligrimui sėkmingai pasiekti Žemaičių Kalvariją ir patys sulaukę kvietimo prisijungti prie kelionės, atsisveikinome. Vėliau dr. V. Vaivados feisbuko paskyroje, kurioje jis detaliai aprašė kiekvienos dienos kelyje patirtus jausmus ir sutiktus žmones, perskaitėme, kad piligrimas pasiekė tikslą ir intencijų „maišelį“ perdavė Dievo Motinai.