Per­ga­men­te už­ra­šy­ta pri­vi­le­gi­ja Tel­šiams

Bir­že­lio 11 die­ną šven­čiant Že­mai­ti­jos sos­ti­nės šven­tę „Telšē lin­GOun 2023“ Že­mai­čių mu­zie­jus „Al­ka“ mies­to gy­ven­to­jus ir sve­čius pa­kvie­tė į vie­no eks­po­na­to pa­ro­dą „Tel­šiai. Ka­ra­liš­ka­sis mies­tas“. Rin­ki­nių ap­skai­tos ir ap­sau­gos sky­riaus mu­zie­ji­nin­kas-rin­ki­nio sau­go­to­jas Rai­mon­das Pet­ri­kas ir eks­kur­si­jų va­do­vė Ja­ni­na Bu­ce­vi­čė pri­sta­tė iš­skir­ti­nį eks­po­na­tą – Tel­šių mies­to Mag­de­bur­go tei­sės pri­vi­le­gi­jos ori­gi­na­lą. Do­ku­men­tas, pa­tvir­ti­nan­tis Tel­šių mies­tui Mag­de­bur­go tei­sę ir her­bą, su­teik­tas Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­kos (to­liau – ATR) ka­ra­liaus Sta­nis­lo­vo Au­gus­to Po­nia­tovs­kio 1791 m. gruo­džio 6 d. Var­šu­vo­je. Ši pri­vi­le­gi­ja, jei ne vie­nin­te­lė, tai vie­na iš ne­dau­ge­lio to­kio ti­po do­ku­men­tų, sau­go­ma sa­vo mies­te, o ne ko­kia­me nors to­li­ma­me ar­chy­ve.

Apie be­ne svar­biau­sią Tel­šiams ir jo gy­ven­to­jams do­ku­men­tą, jo reikš­mę, sau­go­ji­mo pe­ri­pe­ti­jas ir ki­tus įdo­mius da­ly­kus „Tel­šių ŽI­NIŲ“ skai­ty­to­jams pa­sa­ko­ja ir ne­gir­dė­tų de­ta­lių at­sklei­džia Že­mai­čių mu­zie­jaus „Al­ka“ Rin­ki­nių ap­skai­tos ir ap­sau­gos sky­riaus mu­zie­ji­nin­kas-rin­ki­nio sau­go­to­jas Rai­mon­das PET­RI­KAS.

Kaip „gi­mė“ ir ką skel­bė pri­vi­le­gi­ja

Tel­šių sa­vi­val­dos ir her­bo at­si­ra­di­mas glau­džiai su­si­jęs su XVIII a. pa­bai­gos įvy­kiais vals­ty­bė­je. ATR vi­suo­me­nė, iš­gy­ve­nu­si pir­mą­jį vals­ty­bės pa­da­li­ji­mą, sten­gė­si pa­suk­ti re­for­mų ke­liu. 1788 m. į to me­to vals­ty­bės sos­ti­nę Var­šu­vą su­si­rin­kęs Sei­mas po­sė­džia­vo iki 1792 m. ir bu­vo pra­min­tas Di­džiuo­ju, Re­for­mų ar­ba Ket­ve­rių me­tų sei­mu. Tarp svar­biau­sių Sei­mo nu­ta­ri­mų bu­vo 1791 m. ba­lan­džio 18 d. priim­tas Mies­tų įsta­ty­mas ir gar­sio­ji Ge­gu­žės 3-io­sios kons­ti­tu­ci­ja. Pa­gal šiuos do­ku­men­tus ne tik di­des­ni ar­ba se­nie­ji mies­tai ga­lė­jo bū­ti pri­pa­žin­ti lais­vai­siais mies­tais, bet ir ma­žes­ni mies­te­liai, ku­rie „mies­tui de­ra­mą iš­vaiz­dą de­monst­ruo­ja“, t. y. jų veik­los po­bū­dis ati­ti­ko mies­tams ke­lia­mus rei­ka­la­vi­mus. To­kių mies­tų mies­tie­čiai bu­vo iš­lais­vi­na­mi iš se­niū­nų val­džios, ga­vo tei­sę sa­va­ran­kiš­kai dis­po­nuo­ti jiems skir­ta že­me, vers­tis ama­tais ir pre­ky­ba, iš­si­rink­ti sa­vą val­džią ir teis­mą.

Vis dėl­to iš­si­rū­pin­ti pri­vi­le­gi­ją ne­bu­vo la­bai pa­pras­ta. Rei­kė­jo vyk­ti į Var­šu­vą, ten do­ku­men­tais įro­dy­ti, kad gy­ven­vie­tė ga­li bū­ti lais­vuo­ju mies­tu, gal­būt net tu­rė­ti už­ta­ri­mą pas ka­ra­liaus ap­lin­kos žmo­nes, gau­ti Sta­nis­lo­vo Au­gus­to pa­si­ra­šy­tą pri­vi­le­gi­ją, ku­rios iš­da­vi­mas nea­be­jo­ti­nai kai­na­vo, de­ja, ne­ži­no­mo dy­džio mo­kes­tį. Kol kas neaiš­ku, kas rū­pi­no­si pri­vi­le­gi­jos Tel­šiams ga­vi­mu. Ga­li­ma tik pa­si­džiaug­ti, kad tel­šiš­kiams už­te­ko tiek ini­cia­ty­vu­mo, tiek tei­sės ži­nių, do­ku­men­tų, tiek fi­nan­sų gau­ti šį la­bai svar­bų mies­tui do­ku­men­tą. Rei­kė­tų pa­mi­nė­ti, kad per sep­ty­nis su pu­se mė­ne­sio (1791 m. lapk­ri­čio 9 d.–1792 m. bir­že­lio 26 d.) ATR ka­ra­lius Sta­nis­lo­vas Au­gus­tas pa­tvir­ti­no net 74 lais­vų­jų mies­tų tei­ses. Ver­ti­nant chro­no­lo­giš­kai pri­vi­le­gi­ja Tel­šiams gau­ta ope­ra­ty­viai, vie­na pir­mų­jų, jos nu­me­ris to lai­ko­tar­pio pri­vi­le­gi­jų gru­pė­je bū­tų šeš­tas.

Pri­vi­le­gi­jo­je ra­šo­ma, kad: „Mes, Sta­nis­lo­vas Au­gus­tas, Die­vo ma­lo­ne ir tau­tos va­lia Len­ki­jos Ka­ra­lius, Lie­tu­vos, Ru­sios, Prū­si­jos, Ma­zo­vi­jos, Že­mai­ti­jos, Ki­je­vo, Vo­ly­nės, Po­do­lės, Pa­len­kės, Li­vo­ni­jos, Smo­lens­ko, Se­ve­ro ir Čer­ni­go­vo di­dy­sis ku­ni­gaikš­tis“, ga­vęs per re­zi­duo­jan­čius po­nus ir pa­rei­gū­nus Tel­šių val­di­nin­kų ir gy­ven­to­jų pra­šy­mą, ma­lo­nin­gai at­si­žvelg­da­mas į tai bei rem­da­ma­sis įsta­ty­mais, no­rė­da­mas „Tel­šių mies­tui ir jo gy­ven­to­jams mies­tie­tiš­kas lais­ves ir pa­gar­bą už­tik­rin­ti“ bei ap­skri­tai siek­da­mas ša­lies eko­no­mi­nės ge­ro­vės, šiuo sa­vo re­no­va­tio­nis et lo­ca­tio­nis do­ku­men­tu „vi­siems kar­tu ir kiek­vie­nam, ku­riam apie tai ži­no­ti pri­va­lu, at­ski­rai, tiek šio am­žiaus, tiek ir bū­si­mo am­žiaus žmo­nėms“ pa­skel­bia – „[…] mes, ka­ra­lius, […] Tel­šių mies­tą lais­vu pri­pa­žįs­ta­me“, o „kad mi­nė­tas Tel­šių mies­tas tiek teis­mo, tiek ir mies­to val­dy­me nau­do­tų­si tam tik­ra pa­gar­ba, jam to­kį her­bą […] Šv. Sta­nis­lo­vo, Kro­ku­vos vys­ku­po at­vaiz­dą, su­tei­kia­me, šį her­bą ant­spau­duo­se ir vi­so­kiuo­se ženk­luo­se nau­do­ti lei­džia­me“. Iš­var­di­jus su­teik­tas lais­ves ir tei­ses per­spė­ta, „kad nie­kas […] jo­kių kliū­čių ne­da­ry­tų“ mies­tie­čiams nau­do­tis pri­vi­le­gi­ja.

Iš­sau­go­ta per ka­rus ir oku­pa­ci­jas

Pri­vi­le­gi­ja, tuo me­tu už­tik­ri­nu­si mies­to bend­ruo­me­nei ad­mi­nist­ra­ci­nę ir teis­mi­nę au­to­no­mi­ją, o tel­šiš­kiams – as­mens ir tur­to tei­ses, par­ga­ben­ta į Tel­šius. Ir nors ne­tru­kus dėl vi­daus ir už­sie­nio po­li­ti­kos įvy­kių Tel­šių (ir ki­tų mies­tų bei mies­te­lių) sa­vi­val­da bu­vo pa­nai­kin­ta, vyk­dy­ta per­tvar­ka, tu­rė­tos lais­vės pa­li­ko ženk­lą gy­ven­to­jų mąs­ty­me, jų at­min­ty­je.
Pri­vi­le­gi­jos do­ku­men­tas tiek pa­sku­ti­niais ATR gy­va­vi­mo, tiek ca­ri­nės Ru­si­jos vieš­pa­ta­vi­mo me­tais bu­vo sau­go­mas mies­to val­džios ins­ti­tu­ci­jo­se, o tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos lai­ko­tar­piu – mies­to sa­vi­val­dy­bė­je. Tu­ri­mo­mis skur­džio­mis ži­nio­mis, 1941-ai­siais, jau vo­kie­čių oku­pa­ci­jos me­tais, pa­te­ko į Tel­šių ap­skri­ties sta­ty­bos sky­rių, o po ka­ro, ant­ro­sios so­vie­ti­nės oku­pa­ci­jos me­tais šį lik­vi­duo­jant, pri­vi­le­gi­ją pe­rė­mė Tarp­ra­jo­ni­nė Klai­pė­dos ar­chi­tek­tū­ros sta­ty­bos kont­ro­lės ins­pek­ci­ja. At­ro­dy­tų, kad Tel­šiai pra­ra­do to­kį svar­bų do­ku­men­tą. Ta­čiau maž­daug po de­šimt­me­čio, 1955 m. gruo­džio 26 d., mi­nė­ta ins­pek­ci­ja per­da­vė pri­vi­le­gi­ją Tel­šių kraš­to­ty­ros mu­zie­jui. Ka­dan­gi konk­re­čių ži­nių apie šios ver­ty­bės per­da­vi­mo prie­žas­tį ne­tu­ri­ma bei pui­kiai su­pras­da­mas, jog tuo lai­ku ši da­ta (ant­ro­ji šv. Ka­lė­dų die­na) bu­vo gry­nai at­si­tik­ti­nė, iš šių die­nų per­spek­ty­vos ga­liu tik pa­juo­kau­ti, kad mu­zie­jus ir Tel­šiai tą­kart ga­vo įspū­din­gą Ka­lė­dų do­va­ną…

Na­tū­ra­liai ky­la klau­si­mas, ko­dėl toks do­ku­men­tas bu­vo pri­ski­ria­mas su sta­ty­bo­mis su­si­ju­sioms ins­ti­tu­ci­joms? At­sa­ky­mo gal­būt rei­kė­tų ieš­ko­ti ver­ty­bės – pri­vi­le­gi­jos – ga­vi­mo raš­te. Pa­si­ro­do, pa­gal įga­lio­ji­mą vei­kęs mu­zie­ji­nin­kas Vi­tas Va­lat­ka (1927–1977) 1955 m. pa­bai­go­je iš Klai­pė­dos par­ga­be­no ne tik Mag­de­bur­go tei­sių pri­vi­le­gi­ją, bet ir jos ko­pi­ją len­kų kal­ba, du XIX a. ver­ti­mus į ru­sų kal­bą bei 1931 m. ver­ti­mą į lie­tu­vių kal­bą. Ir tai dar ne vis­kas. Kar­tu bu­vo per­duo­ti du XIX a. Tel­šių mies­to že­mių pla­nai, at­vaiz­duo­jan­tys XVI, XVII a. bei vė­les­nę si­tua­ci­ją. Vi­siš­kai na­tū­ra­lu, kad ko­pi­ja, ver­ti­mai bu­vo sau­go­mi su ori­gi­na­liu do­ku­men­tu. Juk mi­nė­ti pla­nai ga­lė­jo bū­ti nau­do­ja­mi ko­kia­me nors mies­to gin­če, by­lo­je dėl pri­klau­san­čių že­mių, kai vie­nas iš ar­gu­men­tų, įro­dy­mų bu­vo pa­tei­kia­ma tu­rė­ta pri­vi­le­gi­ja. Tad įma­no­ma, jog kar­tu su pri­vi­le­gi­ja lai­ky­ti ir pla­nai. O vė­les­niais me­tais dė­me­sys grei­čiau­siai la­biau at­kreip­tas į pla­nus ir pa­gal juos nu­spręs­ta vi­sų do­ku­men­tų rin­ki­nio pri­sky­ri­mo vie­ta.

Jau ki­tą die­ną po par­ga­be­ni­mo į Tel­šius pri­vi­le­gi­ja (ir ki­tos ver­ty­bės) bu­vo įtrauk­ta į mu­zie­jaus gau­na­mų eks­po­na­tų kny­gą, jai su­tei­kiant nu­me­rį 6551. Tie­sa, gau­tos pri­vi­le­gi­jos būk­lė ne­bu­vo ge­ra: api­ply­šu­si, su pa­kli­ja­vi­mais, su­tep­ta, su su­lanks­ty­mo žy­mė­mis. Ta­čiau res­tau­ruo­ta ji tik 1990 m. Pri­vi­le­gi­jos res­tau­ra­vi­mas tu­rė­jo apim­ti ke­le­tą pro­ce­sų: at­lik­tas sau­sas va­ly­mas, per­ga­men­to de­for­ma­ci­jų tie­si­ni­mas, įply­ši­mų tvir­ti­ni­mas, trūks­ta­mų frag­men­tų at­kū­ri­mas. At­lik­ti kon­ser­va­vi­mo ir res­tau­ra­vi­mo pro­ce­sai ne tik pri­stab­dė do­ku­men­to se­nė­ji­mą, bet taip pat iš­ryš­ki­no jo au­ten­tiš­ku­mą ir gro­žį.

Pri­vi­le­gi­ja da­bar ir anks­čiau

Pri­vi­le­gi­ja ra­šy­ta dvi­gu­ba­me per­ga­men­to la­pe, ku­rio mat­me­nys – 36,6 x 56,7 cm. Rus­vu ra­ša­lu len­kų, lo­ty­nų kal­bo­mis pri­ra­šy­ti 4 pus­la­piai. Tre­čia­me pus­la­py­je ak­va­re­le nu­pieš­tas Tel­šių mies­tui su­teik­tas her­bas. Per­ga­men­tas – plo­na me­džia­ga, pa­ga­min­ta iš spe­cia­liai ap­dirb­tos – „nu­kal­kin­tos“, iš­plau­tos, iš­džio­vin­tos ir be plau­kų – gy­vu­lių odos (daž­niau­siai ver­šiu­kų, ėriu­kų, ožiu­kų, kiau­lių). Pa­va­di­ni­mas ki­lo iš an­ti­ki­nio Ma­žo­sios Azi­jos Per­ga­mo mies­to (da­bar­ti­nė Tur­ki­jos te­ri­to­ri­ja) pa­va­di­ni­mo, ku­ria­me ši me­džia­ga iš­ras­ta II am­žiu­je pr. Kr. Per­ga­men­te bu­vo ra­šo­mi svar­biau­si raš­tai – val­do­vų pri­vi­le­gi­jos, po­pie­žių bu­lės, di­di­kų raš­tai ir pan. Šie do­ku­men­tai nuo ki­tų sky­rė­si ne tik me­džia­ga, bet daž­nai ir iš­vaiz­da – pir­mų­jų rai­džių (ini­cia­lų) ar net iš­ti­sų ei­lu­čių pa­ryš­ki­ni­mu, teks­to de­ko­ra­ci­ja, pri­ka­bi­na­mais ant­spau­dais.

Re­mian­tis ana­lo­giš­ko­mis to lai­ko­tar­pio pri­vi­le­gi­jo­mis, ma­ny­ti­na, kad Mag­de­bur­go tei­sės pri­vi­le­gi­jos, ką tik su­teik­tos Tel­šiams, iš­vaiz­da, su­dė­tis ga­lė­jo šiek tiek skir­tis nuo da­bar­ti­nės. Ti­kė­ti­na, kad pri­vi­le­gi­ja bu­vo są­siu­vi­nio pa­vi­da­lo (la­pas per­lenk­tas į dvi da­lis), įriš­ta į odi­nius vir­še­lius, o prie jos šil­ki­ne vir­vu­te pri­riš­tas rau­do­no vaš­ko LDK ant­spau­das (ku­ris, be­je, ir mi­ni­mas pri­vi­le­gi­jos teks­te) už­da­ro­je žal­va­ri­nė­je dė­žu­tė­je. De­ja, lai­ko vin­giuo­se pra­din­go vir­še­liai, ant­spau­das. Ir nie­ko nuo­sta­baus – iš 1791–1792 m. iš­duo­tų 74 pri­vi­le­gi­jų ori­gi­na­lų iš­li­ku­sių ži­no­ma tik kiek dau­giau kaip treč­da­lis.

Originalų ir išskirtinį savo svarba miesto istorijai dokumentą apžiūrėti, perskaityti pilną jo vertimą į lietuvių kalbą iki liepos 13 d. bus galima Žemaičių muziejaus „Alka“ Sakralinio paveldo ekspozicijoje (Katedros a. 6, Telšiai).