Ne­rim­dai­čius puo­šia Ge­nu­tės Mo­lie­nės dar­bai

Šven­ti­niu lai­ko­tar­piu sku­ba­me puoš­ti na­mus, vie­šą­sias erd­ves, džiau­gia­mės nuo lem­pu­čių mir­gan­čio­mis de­ko­ra­ci­jo­mis. Ne­va­rė­nų se­niū­ni­jo­je, Ne­rim­dai­čiuo­se, gy­ve­nan­ti Ge­nu­tė Mo­lie­nė – ak­ty­vi kai­mo bend­ruo­me­nės na­rė, be ku­rios ran­kų pri­si­lie­ti­mo ne­praei­na nė vie­na šven­tė. Veik­li mo­te­ris tei­gia, kad puoš­da­ma mies­te­lį ga­li rea­li­zuo­ti vi­sus sa­vo su­ma­ny­mus.

Mo­ni­ka GIRD­VAI­NĖ

Ne­rim­dai­čių kai­mo bend­ruo­me­nė – su­telk­ta ir ak­ty­vi. Jos pir­mi­nin­kė Ne­rin­ga Rač­kaus­kie­nė džiau­gia­si, kad gra­ži­nant mies­te­lį, or­ga­ni­zuo­jant ren­gi­nius prie jų pri­si­de­da di­de­lė da­lis kai­mo bend­ruo­me­nės – tai ir se­niū­nai­čiai, bend­ruo­me­nės ta­ry­bos na­riai, Lie­tu­vos pen­si­nin­kų są­jun­gos „Bo­čiai“ Ne­rim­dai­čių sky­riaus at­sto­vai. Da­ry­da­mi bend­rus dar­bus bend­ruo­me­nės ta­ry­bos na­riai daž­niau­siai pa­si­skirs­to veik­las pa­gal ga­li­my­bes ir po­mė­gius.

N. Rač­kaus­kie­nė tei­gia, kad ar­tė­jant Ka­lė­doms ar ki­toms bend­ruo­me­nės šven­tėms jai ne­rei­kia su­kti gal­vos, kaip bus pa­puoš­tos sa­lės ar vie­šo­sios erd­vės. Tuo vi­sa­da pa­si­rū­pi­na ak­ty­vi, ener­gin­ga bei įvai­rių idė­jų ne­sto­ko­jan­ti Ne­rim­dai­čių gy­ven­to­ja G. Mo­lie­nė.

Mo­ters kur­tos ka­lė­di­nės de­ko­ra­ci­jos pa­si­tin­ka vi­sus at­va­žiuojančius į Ne­rim­dai­čius, bend­ruo­me­nės pa­tal­pas taip pat puo­šia po­nios Ge­nu­tės da­ry­ti dar­bai. Ne­rim­dai­tiš­kė ak­ty­vi ir puo­šiant kai­me­lio baž­ny­čią ar tu­ri­mą lau­ko est­ra­dą va­sa­ros ren­gi­nių me­tu. Be to, bend­ruo­me­nė kas­met įgy­ven­di­na Ge­nu­tės su­kur­tas idė­jas pi­nant flo­ris­ti­nius ki­li­mus Mit­kai­čių kai­mo bend­ruo­me­nės Žo­li­nės šven­tė­je.

„Džiu­gu, kad bend­ruo­me­nė­je tu­ri­me Ge­nu­tę, ku­riai už­ten­ka tik už­si­min­ti, jog šven­tei rei­kės pa­puo­ši­mų. Ji ir idė­jų tu­ri įvai­riau­sių, ir vi­sa­da no­riai pa­de­da, tad ži­nau, kad ga­liu ja pa­si­ti­kė­ti ir vis­kas bus pa­puoš­ta la­bai gra­žiai“, – ak­ty­via na­re džiau­gė­si N. Rač­kaus­kie­nė.

G. Mo­lie­nė su vy­ru Al­giu ūki­nin­kau­ja, tu­ri pie­ni­nin­kys­tės ūkį. Nors dar­bų ūky­je ne­trūks­ta, ta­čiau Ge­nu­tė vi­sa­da ran­da lai­ko rank­dar­biams.

„O ką veik­si ru­dens, žie­mos va­ka­rais, kai dar­bų ma­žiau? Taip ir už­sii­mu su tais rank­dar­biais. Ne ma­no cha­rak­te­riui tin­gi­niau­ti. Nie­ko ne­vei­kiant pra­de­da lįs­ti vi­so­kios įky­rios min­tys, o kai tu­ri už­siė­mi­mą, at­si­pa­lai­duo­ji ir gal­vo­ji tik apie tai, ką da­rai, rea­li­zuo­ji sa­ve“, – tei­gė pa­šne­ko­vė.

Ve­te­ri­na­ri­jos stu­di­jas bai­gu­si mo­te­ris rank­dar­bių ga­my­bos nie­ka­da ne­si­mo­kė – vai­kys­tė­je mė­go pieš­ti, ta­čiau su tuo gy­ve­ni­mo ne­sie­jo. O da­bar, kaip sa­kė pa­šne­ko­vė, įvai­rūs su­ma­ny­mai jai gims­ta sa­vai­me, kar­tais idė­jų pa­ma­to nar­šy­da­ma in­ter­ne­te.

G. Mo­lie­nė ga­mi­na įvai­rius su­ve­ny­rus iš ka­ro­liu­kų, da­ro puoš­me­nas iš po­pie­riaus ir ki­tų me­džia­gų.

„Esu kau­pi­kė. Pas ma­ne vis­ko ga­li­ma ras­ti. Neiš­me­tu net po­pie­ri­nių in­de­lių nuo kiau­ši­nių, tua­le­ti­nio po­pie­riaus ri­ti­nė­lių, ki­tų pa­kuo­čių. Kau­piau jas, o ga­mi­nant ka­lė­di­nes puoš­me­nas jos kaip tik pra­ver­tė“, – apie ant­ri­nių me­džia­gų pa­nau­do­ji­mą pa­sa­ko­jo mo­te­ris.

Ji tei­gia, kad ne­re­tai su­ma­ny­mams įgy­ven­din­ti pri­rei­kia vy­riš­kos ran­kos. Kai rei­kia ką nors iš­pjau­ti iš me­džio, su­vi­rin­ti me­ta­li­nes konst­ruk­ci­jas ar pa­da­ry­ti ko­kį su­dė­tin­ges­nį dar­bą, į pa­gal­bą atei­na vy­ras Al­gis. Jis taip pat ak­ty­vus Ne­rim­dai­čių bend­ruo­me­nės na­rys.

„Ką skęs­tan­čia­me lai­ve ga­li pa­da­ry­ti vie­nas? Nie­ko. O vei­kiant kar­tu, bū­ry­je, kaž­ką vis tiek su­gal­vo­si. Džiau­gia­mės, kad tu­ri­me ak­ty­vių na­rių, su­ta­ria­me ir bend­rai nu­vei­kia­me daug dar­bų. Nors kar­tais nuo­mo­nės ir iš­si­ski­ria, pa­si­gin­či­ja­me, vi­du­riu­ką vis tiek su­ran­da­me“, – apie bend­ruo­me­niš­ku­mo svar­bą kal­bė­jo G. Mo­lie­nė.