Vasario 16-ąją Žemaičių muziejuje „Alka“ atidaryta paroda „Valstybininkas ir vyskupas Justinas Staugaitis“. Ją pristatė ir paskaitą vedė lektorė Janina Bucevičė. Ta proga susirinkusiesiems parodytas filmas „Pirmasis Telšių vyskupas Justinas Staugaitis“ (režisierius Justinas Lingys).
Parodoje telšiškiams buvo suteikta unikali galimybė pamatyti autentišką Vasario 16-osios signatarų fotografiją iš vyskupo J. Staugaičio archyvo, kurią muziejui paskolino Telšių vyskupijos kurija.
Apie šią neįkainojamą istorinę nuotrauką „Telšių ŽINIOS“ rašė pernai vasario 22-osios dienos numeryje.
Tuomet kalbinti dvasininkai pasakojo, kad ji buvo rasta ant Katedros aukšto, kur buvo slepiama per sovietmetį. O kas Atgimimo metais ją ten aptiko, esą tiksliai nebuvo žinoma.
Po išspausdinto straipsnio netrukus paaiškėjo, kas ir kada rado istorinę nuotrauką.
Aurelija SERVIENĖ
Istorija dalijasi Vydmantų parapijos klebonas telšiškis Karolis Petravičius:
– Nuo šešerių metų buvau Telšių katedros ministrantu. Galima sakyti, kad Katedroje užaugau. Mums, vaikams, prisiklausiusiems įvairių tikrų ir netikrų istorijų apie Katedroje esančius paslėptus lobius ar slaptus požemius, tai kėlė didelį smalsumą. Ilgą laiką Katedros galinė dalis ir bokštas buvo laisvai prieinami. Gal ir buvo rakinamos kokios durys, bet nei mums, patarnautojams, nei, matyt, kam nors kitam tai buvo ne kliūtis… Taigi mes, vaikai, landžiodami po įvairius atrastus, tuokart lyg ir slaptus, užkaltus kambarius ar laiptus, vedančius iš bokšto nežinia į kur, vis matydavome daugybę knygų, senų nuostabaus grožio liturginių rūbų ir t. t.
Pamenu ir vieną pavojingą ekskursiją, kaip su keletu vaikų radau kažkokius nenaudojamus suktus laiptus iš Katedros palėpės neaišku į kur. Bandėme jais eiti su žvakėmis rankose. Pradėję byrėti laiptai ne juokais mus išgąsdino. Tuokart pasipasakoję klebonui (nepamenu, kuris tuo metu buvo) buvome apibarti, o įėjimas į tuos laiptus užkaltas… Žinoma, ten pavojinga vaikams. Galėjo blogai baigtis. Tenai daugiau ir nebevaikščiojome.
Kartą kalbantis apie tuos nuotykius su giminaičiu Andriumi Daciumi, man jau esant diakonu ir kurijos sekretoriumi, jis paprašė, kad jį palydėčiau į tas slaptas ir neprieinamas Katedros vietas. Ten ir pats buvau buvęs labai seniai. Taigi trečiame Katedros aukšte kairėje už choristų repeticijai skirtos patalpos palipome į dar ir mano nelankytą mažą palėpę, kurioje buvo saugomos Katedros klausyklų dalys (jos turėjo būti uždengtos, kad žmogus tiesiog į jas įeitų, bet Katedros nišos per mažos, tai netilpo, todėl Katedroje matome atvirais šonais klausyklas). Ten buvo, mano nuostabai, labai netvarkinga, viskas išmėtyta, ir nepamenu, aš ar Andrius ant kažkokio mažo rėmelio užlipome. Jis pakėlė tą rėmelį. Žiūrim – Vasario 16-osios akto signatarų originali nuotrauka. Vėliau šią nuotrauką Andrius sutvarkė, nuvalė ir grąžino vyskupijos kurijai, kur šiuo metu ji ir kabo.
Nežinia, kiek vertybių Katedros palėpėje ar bokšte slėpėsi, juk atimant kuriją visa vyskupų biblioteka ir visos vertybės buvo skubiai ten išgabentos. O prisiminęs vaikystės tyrinėjimus ir matytas vertybes, vėliau apsilankęs su Andriumi, mačiau, kaip viskas ten buvo tiesiog išmėtyta, sulaužyta. Gal kieno kažko ieškota. Vėliau, žinoma, viskas buvo sutvarkyta renovuojant Katedrą, nors man labai smalsu, ar kartais ir Vasario 16-osios aktas ten kažkur nesislėpė. Gaila, kad mums, vaikams, tuokart rūpėjo legendos apie iš Katedros bokšto vedantį požemį į Ežero gatvę ir kitos istorijos, o ne ieškoti taip brangių Lietuvai ir Bažnyčiai vertybių.
Loading ...
