Nei žvy­no, nei uo­de­gos!

Žve­jy­ba – tai se­no­vi­nė veik­la, ku­rios šak­nys sie­kia tūks­tan­čius me­tų. Ji ga­li bū­ti įvai­ri – nuo pra­mo­gi­nės iki ko­mer­ci­nės. Kai ku­riems žmo­nėms žve­jy­ba yra tie­siog po­mė­gis, prie van­dens jie ran­da vi­di­nę ra­my­bę, o ki­tiems – tai rim­ta pra­gy­ve­ni­mo šal­ti­nio da­lis, ku­ri rei­ka­lau­ja di­de­lių ži­nių ir pa­tir­ties. Be to, žve­jy­ba ga­li bū­ti ir spor­ti­nė, kai žve­jai var­žo­si dėl ge­riau­sių su­gau­tų žu­vų.

Tel­šiuo­se tu­ri­me ne vie­ną aist­rin­gą žve­jį, tad pa­smal­sa­vo­me, ko­kie ge­riau­si lai­mi­kiai ke­le­to iš jų „są­skai­to­se“…

Dia­na PU­ZE­RĖ

Di­džiau­sias se­zo­no lai­mi­kis – 14 kg ša­mas

Eval­das Ado­ma­vi­čius žve­jo­ja jau tris­de­šimt me­tų. Pra­dė­jo do­mė­tis žve­jy­ba nuo sep­ty­ne­rių, kai tė­vas ir se­ne­lis pa­siim­da­vo jį kar­tu. Spor­ti­ne žūk­le už­sii­ma sep­tin­tus me­tus, o ket­ve­rius me­tus at­sto­vau­ja žve­jų klu­bui „Kar­piu­kas“. Di­džiau­sias šio se­zo­no Eval­do lai­mi­kis – 14 ki­log­ra­mų ša­mas, su­gau­tas Rau­dė­nų tven­ki­ny­je. Žve­jys sa­kė, jog sėk­mės pa­slap­tis pa­pras­ta – tei­sin­gai pa­si­rink­tas jau­ki­ni­mo taš­kas, jau­kas, ma­sa­las, ti­kė­ji­mas tuo, ką da­rai, ir, svar­biau­sia, kant­ry­bė.

„Man, la­biau mėgs­tan­čiam žve­jo­ti tai­kią žu­vį, ge­riau­si me­tų lai­kai yra pa­va­sa­rio ant­ra pu­sė, va­sa­ra ir ru­dens pir­ma pu­sė. Tuo­met yra pa­lan­kes­nė oro ir van­dens tem­pe­ra­tū­ra žu­vų ak­ty­vu­mui ir kom­for­tiš­kes­nės są­ly­gos pa­čiam žve­jui“, – da­li­jo­si Eval­das sa­vo įžval­go­mis.

Vy­ras pa­sa­ko­jo, jog žve­jy­bai pa­si­ruoš­ti rei­kia ga­na at­sa­kin­gai – jau iš va­ka­ro bū­ti­na ap­gal­vo­ti, ko ga­li pri­reik­ti, kad žūk­lė bū­tų kuo sėk­min­ges­nė. Vyks­tant į žve­jy­bą Eval­do au­to­mo­bi­lis neretai bū­na pri­krau­tas iki pat lu­bų. Daž­niau­siai tel­šiš­kis žve­jo­ja su bend­ra­min­čiais drau­gais, ta­čiau kar­tais pa­tin­ka ir vie­nam iš­va­žiuo­ti.

„Vie­nas iš la­biau­siai įsi­rė­žu­sių žve­jy­bos nuo­ty­kių at­si­ti­ko prie vie­no ša­lia Kau­no esan­čio tven­ki­nio. Nu­vy­kau ten pa­ban­dy­ti pa­žve­jo­ti ly­nų. „Pa­si­šė­riau“ žūk­la­vie­tę, už­me­čiau meš­ke­res ir trum­pam nuė­jau iki au­to­mo­bi­lio. Grį­žęs pa­ma­čiau, kad žve­jy­bos vie­ta užim­ta – jo­je įsi­kū­rė gul­bių šei­my­na su pen­kiais gul­biu­kais. Sup­ra­tau, kad man ne­pa­vyks priei­ti prie meš­ke­rių, nes vos tik žen­giau žings­nį ar­tyn gul­bi­nas grės­min­gai su­šnypš­tė kel­da­mas spar­nus. Lau­kiau pus­va­lan­dį, kol šei­my­nė­lė su­gal­vo­jo per­si­kel­ti ki­tur, tuo­met ga­lė­jau grįž­ti į sa­vo žūk­lės vie­tą“, – pri­si­mi­nė Eval­das.

Vie­to­je rū­ky­tų la­ši­nių – pra­dur­ta val­tis

To­mo Ats­tu­pė­no pir­mo­ji žve­jy­ba bu­vo, kai jam su­ka­ko še­še­ri – tė­vas nu­si­ve­dė prie upės. Sa­kė at­si­me­nąs tą die­ną, lyg ji bū­tų bu­vu­si va­kar – bam­bu­ki­nė meš­ke­rė ran­ko­se ir pir­ma­sis su­gau­tas lai­mi­kis. Nuo to kar­to tel­šiš­kis žve­jo­ja jau 33-erius me­tus.

Įsi­min­ti­niau­sia To­mo ko­va bu­vo su kar­šiu, ku­ris svė­rė be­veik 6 ki­log­ra­mus. Di­džiau­sia pa­gau­ta žu­vis – ly­de­ka, ku­ri svė­rė dau­giau nei 13 kg. O il­giau­sia vy­ro pa­gau­ta žu­vis bu­vo ša­mas – 173 cm.

Žve­jys tvir­ti­no, kad ne­ga­lė­tų iš­skir­ti nė vie­no me­tų lai­ko: „Vos tik le­dai iš­lais­vi­na upes, pra­si­de­da kuo­jų žūk­lė, po jos žiob­rių žūk­lė ir taip po tru­pu­tį įsi­bė­gė­ja tai­kios žu­vies gau­dy­mo se­zo­nas. Ru­de­nį ir žie­mą, kai jau at­šą­la orai, pra­si­de­da plėš­rios žu­vies ieš­ko­ji­mo me­tas. Vi­si me­tų lai­kai yra sa­vo­tiš­kai nuo­sta­būs, tik žūk­lės sti­lius kei­čia­si.“

To­mas sa­kė, jog jam vi­suo­met links­miau žve­jo­ti drau­gų bū­ry­je, ta­čiau kar­tais rei­kia pa­bū­ti ir vie­nam…

DAUGIAU SKAITYKITE „Telšių ŽINIŲ“ Nr. 93 (2531)