Palydėdamas Senuosius ir pasitikdamas Naujuosius metus, kiekvienas noriai užverčia praėjusių metų knygą su džiugiais bei skaudžiais prisiminimais ir ant švaraus balto lapo išlieja savo siekius, norus. Vienas jų – užgimsiantys tyri ir taurūs jausmai artimos sielos žmogui. Tuometės Pavandenės tarybinės mokyklos Daukantų skyriaus šokių salė, Naujųjų 1962-ųjų sutikimas, žibsinti ir spalvų paletę dovanojanti Kalėdų eglutė meilės skraiste apglėbė Zoselę ir Vaclovą Kumžas. Pora, šio jausmo vedama, per gyvenimą koja kojon žengia jau 50 metų.
Žaisminga vaikystė ir nerūpestinga paauglystė – Z. Kumžienei svetimos sąvokos. Zoselei mamos netekties (jai buvo 3 metukai) ir tremties į Sibirą (nuo 8 iki 15 m.) skausmą pakeitė pažintis su ką tik iš kariuomenės grįžusiu Vaclovu.
Pora susipažino Daukantų pradinėje mokykloje vykusioje naujametėje diskotekoje. Pirmų nedrąsių pažinties žodžių ir svajingo šokio liudininke tapo Kalėdų eglė, puošusi mokyklos salę. Vaclovas juokavo, jog šokių partnerė buvusi panaši į jo mamą. O Zoselė šmaikštavo, jog jos būsimas sutuoktinis salėje ieškojo antrosios mamos ir tikriausiai surado. Šventei pasibaigus, vyras panoro palydėti Zoselę iki namų. V. Kumža pamena, kad tą vakarą buvo itin daug sniego, tad trijulės (Vaclovo, Zoselės ir jos sesers) kelionėje į namus netrūko nei juoko, nei smagių pokalbių, nei linksmų griuvinėjimų į sniego pusnis.
Ši Z. ir V. Kumžų kelionė buvo pirmoji, bet ne paskutinė. Po devynių mėnesių nuo pirmos pažinties dienos (1962 m. rugsėjo 28 d.) pora įteisino savo santykius ir Dievo akivaizdoje prisiekė amžiną meilę bei buvimą kartu, kol mirtis išskirs. Šis duotas pažadas lėmė poros bendro gyvenimo ir vedybų 50-metį.
Vaclovas ir Zoselė pasakojo, jog didelės vestuvių puotos nebuvo. „Jautėme ir pinigų stygių, ir mamos netekties skausmą“, – sakė moteris. Tačiau tądien abiejų jaunavedžių pirštus papuošė kuklūs auksiniai žiedeliai, o šventinę nuotaiką sukūrė vakarienė artimųjų ratelyje.
V. Kumža, tik grįžęs iš kariuomenės, išklausė melioracijos brigadininko kursus. Kiek vėliau baigė Panevėžio hidromelioracijos technikumą ir iki pat pensijos dirbo pagal įgytą melioracijos brigadininko specialybę. O Zoselė buvo it bitelė devyndarbė. Moteris išbandė ne vieną amatą ir darbą – dirbo fermoje, mezgykloje, pašto telegrafystės skyriuje, vaikų darželyje, tačiau net 30 m. darbo stažą skaičiuoja „Masčio“ siuvykloje.
Šiuo metu pora džiaugiasi senjorystės malonumais. Šaltus žiemos vakarus Kumžos leidžia Telšiuose esančiame bute, o karštos vasaros dienos ir šilti vakarai jiems dovanoja sodo darbų pintinę.
Zoselės ir Vaclovo lūpas papuošia šypsena prakalbus apie atžalas: du sūnus, vieną dukrą, septynis anūkus ir tris proanūkius. Tačiau negalima nepa- stebėti akyse suspindusių ašarų – Z. ir V. Kumžos daugiau nei dešimtmetį slaugo darbo vietoje susižeidusį, paralyžiuotą ir šeimos paliktą sūnų.
Jubiliatai, paklausti apie ilgo gyvenimo kartu receptą, nusišypso. „Jokio stebuklo čia nėra. Bandėme taikytis, o ne pakeisti vienas kitą. Pykčių neišvengta, tačiau nesimušėme, neužsimušėme ir akių neišsibadėme“, – linksmai kalbėjo Zoselė.
Z. ir V. Kumžos auksinių vestuvių jubiliejų minės rugsėjo 29 d. vienoje iš miesto kavinių artimųjų, draugų ir kaimynų apsuptyje. „Manau, kad ši mudviejų su Vaclovu šventė bus iškilmingesnė nei prieš 50 metų“, – teigė moteris.