Praėjusį gruodį Varnių Motiejaus Valančiaus gimnazija turėjo švęsti 65-ąjį savo jubiliejų (deja, sutrukdė gripo pandemija). Į šį iškilmingą ir labai svarbų renginį buvo pakviesta nemažai žmonių: visi buvę mokyklos mokiniai, tarp jų – ir Garbės galerijos atstovai, kiti mokyklai svarbūs asmenys, buvę mokytojai. Juk ir jubiliejus neeilinis: pirmajai Varnių mokyklai sukanka 540, be to, jau 20 metų, kai didžiuojamės vyskupo M. Valančiaus vardu.
Šventę atkėlėme į pavasarį – mokykla švęs kovo 12 dieną: 12 val. visi iškilmingai ir linksmai keliausime prie savo globėjo Vyskupo paminklo, 13 val. Varnių katedroje dalyvausime šv. Mišiose už mirusius mokinius ir mokytojus. Paskui, 14 val., visi susitiksime gimnazijos aktų salėje, dalinsimės prisiminimais ir džiaugsimės vienas kitu. 17 val. – susitikimai klasėse, o 18 val. – vakaronė su ,,Drujos“ ansambliu.
Šia džiugia proga nusprendžiau parengti nedidelį interviu ir paklausti mokyklos direktorę, pavaduotoją ir porą mokinių, kurie galėtų papasakoti apie savo darbo patirtį, išgyvenimus, atsiminimus iš mokyklinių metų, taip pat išreikštų požiūrį į mokytojus, mokinius, mokyklos tvarką ir palygintų savo mokyklą su kitomis, jei jose teko būti.
Pirmasis mano klausimas – gimnazijos direktorei I. Peleckienei:
– Kiek metų esate mokytoja ir kiek dirbate direktore?
– Mokytoja – 31-eri metai. Direktore – 6-ti metai.
– Kaip jautėtės pirmą darbo dieną?
– Baisiai. Patekau į posėdį, daug ko nesupratau. Abejojau savimi, ar sugebėsiu dirbti, ar sutarsiu su mokiniais.
– Kokia buvo Jūsų nuomonė apie mokinius, kai pradėjote dirbti?
– Pati buvau neseniai išėjusi iš mokyklos, tai nuomonė apie mokinius buvo kuo puikiausia.
– Ar ši nuomonė pasikeitė?
– Ne. Tik mokiniai pasikeitė, nes pakito ir suaugusiųjų pasaulis.
– Kas Jums nepatinka mokykloje?
– Formalizmas.
– Ar norėtumėte ką nors pakeisti? Jei taip, tai ką?
– Visuomenės požiūrį į mokyklą, mokytojus.
– Kaip manote, kokia gimnazija bus po 10 metų?
– Moderni, atjaunėjusi.
– Ar esate patenkinta mokykloje vykstančiais renginiais?
– Dideliais, pvz.: M. Valančiaus skaitymais, Šimtadieniais, Paskutiniais skambučiais, Pradinukų krikštynomis – taip. Mažesniems renginiams dažnai pritrūksta idėjos, išradingumo.
Antroji mano pašnekovė – pavaduotoja S. Valickienė:
– Kiek metų dirbate šioje mokykloje?
– 28-erius metus.
– Ar keičiasi mokiniai? Kaip?
– Net nežinau. Mokiniai gal panašūs, bent jau giliai širdyje, juk jie visi jauni, viską žinantys, svajojantys pakeisti pasaulį ir mus, suaugusius.
– Ar skatinate mokinius užsiimti aktyvia veikla?
– Taip. Nes manau, kad užsiėmęs naudinga veikla žmogus yra laimingas: išreiškia save, jam įdomiau gyventi…
– Keliose mokyklose teko dirbti?
– Dviejose. Pirmus 3-ejus metus dirbau Telšių „Germanto“ vidurinėje mokykloje.
– Kiek metų dirbate pavaduotoja?
– 14 metų.
– Ar esate tuo patenkinta?
– Kartais patenkinta, nes mano darbo baras labiau matomas, rezultatai irgi – įvyksta akcija, popietė, vakaras – ir matai pasirengimo džiaugsmą bei pasitenkinimą padarytu darbu.
– Kaip manote, ko trūksta mūsų mokyklai?
– Jaunų, iniciatyvių mokytojų, naujų idėjų, geresnio bendradarbiavimo su tėvais.
– Kokius pliusus ir minusus įžvelgiate mokinių elgesyje?
– Yra daug pliusų, nes jauni ir gražūs… O minusas gal toks, kad labiau „pameta“ save, nes nebėra nė mažiausio atitikimo tarp mokytojo žodžio ir informacijos iš kitų šaltinių: interneto, televizijos, spaudos, šiuolaikinės literatūros…
Ilgai svarsčiau, ko paklausti mokinių ir kuriuos iš jų užkalbinti. Nusprendžiau „pristoti“ prie dvyliktokių – Raimondos K. ir Renatos K. – vis dėlto abiturientai rimčiausiai žiūri į gyvenimą. Jų atsakymai mane šiek tiek nustebino: kai kurie buvo tiesiog kontrastiški. Spręskite patys. Pirmoji atsako Raimonda, antroji – Renata.
Pirmą kartą atėjusi į mokyklą, Raimonda jautėsi laiminga, nes tai buvo kažkas nauja, o Renatai buvo baisu. Užtat dabar Raimonda nė kiek nesigaili, kad išeis iš mokyklos, o Renata gailisi, kad neišnaudojo visų galimybių, kurias jai dar gali duoti mokykla. Jei galėtų sugrįžti į pirmą klasę, ji taip ir padarytų. Raimonda irgi daugiau mokytųsi. Jei mokytųsi kitur, nė viena nemano, kad būtų laimingesnė. Į klausimą, kuo mūsų mokykla geresnė ar blogesnė už kitas, Raimonda pamini, kad kitur geresnė tvarka valgykloje ir didesnis maisto pasirinkimas, o Renata teigė, kad vienintelis mūsų mokyklos trūkumas – lėšų stygius, visa kita – gerai. Raimonda nepatenkinta ir mūsų mokytojais, o Renata, atvirkščiai, džiaugiasi jais, tvirtino, kad jie geriausi rajone ir ji patenkinta, jog mokosi būtent mūsų mokykloje. Raimonda nesididžiuoja nei savo mokykla, nei mokiniais, nei mokytojais, o Renata didžiuojasi visais ir tiki, kad mokyklos ateitis bus dar sėkmingesnė.
Tai štai su kokiomis mintimis Varnių Motiejaus Valančiaus gimnazijos bendruomenė ruošiasi švęsti savo trigubą jubiliejų… Ji tikrai labai laukia visų savo buvusių mokinių ir mokytojų, kad visi drauge bent trumpam susigrąžintume praeitį…
Loading ...
