Medumi, verbų smilkalais kvepiantys, sodria žemaičių kalba aidintys gimtieji namai

Lapkričio 7 dieną telšiškis Konstantinas Bučius pasitiko garbingą 95-erių metų sukaktį.
Jauniausia Konstantino dukra Violeta sako, jog Tėtis – vis dar tvirtas žmogus. Su juo visada gera kalbėti, būti ar tiesiog tylėti: „Kasdien dėkoju Dievui, kad vis dar kartu galime ganyti biteles bityne, kopinėti medų. Džiaugiuosi kiekviena diena, kad gimtieji namai dar nevisiškai tušti ir yra kas laukia…“
Taip jau gyvenimas lėmė, kad Konstantinas praėjusiais metais neteko savo antrosios pusės – žmonos Elzbietos Gustytės-Bučienės.
Kūrė bendrą gyvenimą
K. Bučius dalijosi prisiminimais. Jis ir Elzbieta susituokė 1951 metais, spalio mėnesį. Nelengva buvo jų gyvenimo pradžia: esą abiejų jaunųjų tėvai nebuvo patenkinti vaikų pasirinkimu. Bučiams marti netiko, nes labai jau iš varganos šeimos, o Elzbietos tėvui Stanislovui Gusčiui – kad 26-erių žentas buvo neseniai įsteigto vieno iš kolūkių traktorininkas.
Vyresnioji Elzbietos ir Konstantino dukra Albina prisimena: „Pradžioje gyvenimo Tėvai keliavo iš vienų namų į kitus. Gaudavo kokį apleistą kampą, Mamos ir Tėvo darbščios rankos tuoj jį kad ir skurdžiais, bet jaukiais namais paversdavo. Pagyvenam, pagyvenam, ar Tėvą kitur dirbti perkelia, ar šiaip tarybų valdžiai labai prireikia to jau sutvarkyto kampelio, ir vėl kraustomės. Taip besiblaškydami po „kveteras“ sulaukėme šeimos pagausėjimo – gimė mano brolis Vytautas. Nemažai pavargę tėvai gavo žemės sklypą namui statyti Telšių mieste. Kaip ir dauguma tais laikais, statyba užsiėmė patys. Dieną Tėtis dirbo vairuotoju, mašinų ir traktorių stotyje, Anulėnų tarybiniame ūkyje, o paskui iki vėlaus vakaro statybose. Mama Tėvui pietus kasdien nešdavo iš Brizgių kaimo į Telšius daugiau kaip 17 kilometrų. Kol Jis valgo, Ji, ką gali, statybose padeda. Atsimenu, kai rūsį kasė po namu, tai žemes krežuliais išnešė. Naujoje troboje begyvenant gimė sesuo Violeta. Telšiuose Mama buvo įsidarbinusi ir į vaikų darželį, ir į fabriką „Mastis“, vėliau dirbo duonos kepykloje. Darbas pamaininis, prie karštų krosnių, o ūkio darbai namie tie patys. Tėvo ilgos valandos tarybiniame ūkyje, todėl didžioji namų ruošos darbų dalis ant Mamos pečių krisdavo. Ūgtelėję ir mes prie visų darbų prikibdavome.“
Kalbėjo dounininkų patarmės žemaičių kalba
Elzbieta ir Konstantinas santuokoje buvo kaip ugnis ir vanduo. Konstantinas dėl savo žemaitiško neįtikėtinai ramaus būdo beveik niekada nesupykdavo. Girdėjo tai, ką reikia girdėti, ir negirdėjo to, kas buvo emocingai, neatsargiai ištarta Elzbietos kasdieniniame turinčių reikmę greitai atlikti darbų sūkuryje.
Abu sutuoktiniai kalbėjo tik turtinga dounininkų patarmės žemaičių kalba. Elzbietos kalbos, pasakojimai, prisiminimai ir dainos gražia žemaičių kalba kaip iš gausybės rago liedavosi su siuviniu ar mezginiu rankose. Tėvas, sūnus, žentai buvo aprengti vilnoniais megztiniais ir kojinėmis.
Šilti prisiminimai
Bučių vaikai dalijasi šiltais prisiminimais: „Velykų rytą prabusdavome dar pernykšte žemaitiška kadagių verba prismilkytuose namuose. Tėvai smilkydavo namus, vaikus ir gyvulius, kad bloga akis nenužiūrėtų, vaikai sveiki augtų. Naujoji, šiuometinė, kadagių verba, pašventinta Verbų sekmadienį bažnyčioje, jau puikuodavosi garbingiausioje, matomiausioje namų vietoje. Savo seniai nebenešiojamame kvepalais dvelkiančiame rankinuke, kuris buvo tarsi prisiminimų saugykla, sergėjusi senus šventųjų paveikslėlius, pageltusius svarbių užrašų lapelius, brolio iš Ukrainos laiškus, mama turėjo šv. Agotos duonos, tikėdama, kad ta ruginės duonos kriaukšlelė apsaugos jos namus nuo gaisro. Buvo gera krikščionė katalikė, ne tik savo vaikus tinkamai paruošusi sakramentams, bet ir rūpinosi, kad anūkai būtų visi pakrikštyti, konfirmuoti ir sutvirtinti.“
Konstantinas teigė, jog visada gyveno ūkiškai, visko namie turėjo. Iš krautuvės tik cukrų, druską ir aliejų pirkdavo. Ir pastarojo nedaug, nes daug ką ant baltų kaip sniegas kiaulinių taukų ar smalčiaus gamindavo.
Kasdieniniame gyvenime viskas buvo taip, kaip jų tėvų išmokyta ir metų laiko padiktuota. Ir gavėnia, ir adventas tuose namuose buvo. Pasninko griežtai laikytasi. Namie kepami kūčiukai, rauginamas avižų kisielius, verdami Konstantino užauginti ir iškulti kviečiai, valgomi su jo paties bitelių suneštu medumi, kanapynė, cibulynė.
Gimtieji namai
Jauniausia Elzbietos ir Konstantino dukra Violeta sako, kad Mamos netektis – pats sunkiausias gyvenimo momentas: „Suvokimas, kad atvažiavusi į Tėvų namus jau niekada neberasiu Mamos laukiančios, ji tavęs nebepabars, nebepamokys ir nieko tau jau nebepatars, – labai liūdinantis. Tėtis – vis dar tvirtas žmogus. Su juo visada gera kalbėti, būti ar tiesiog tylėti. Džiugu, kad gimtieji namai dar nevisiškai tušti ir yra kas laukia…“