Mažeikių pradžia – geležinkelio stotis

Pradedame naują šio priedo publikacijų ciklą „Mažeikių istorija. Norime sužinoti daugiau“. Jis gyvuos laikraščio auditorijos – mūsų skaitytojų dėka.
Pasitelkę istorikų įžvalgas, dokumentus, amžininkų liudijimus, šio ciklo publikacijose stengsimės atsakyti į skaitytojų pateiktus klausimus, susijusius su mūsų krašto istorija.

Pirmasis į „Santarvės“ skaitytojo pageidavimą daugiau sužinoti apie carinės Rusijos geležinkelių tiesimą mūsų krašte ir su jais susijusią miesto plėtrą atsako Mažeikių muziejaus vyriausiasis muziejininkas Vytautas RAMANAUSKAS.

Abejotina legenda

Nors oficialiai Mažeikių pradžios su geležinkeliu ir nebesiejame, mūsų miesto augimas prasidėjo nuo geležinkelio. Iki tol Mažeikiai keletą šimtmečių buvo tik nedidelis, Viekšnių dvarui priklausęs kaimelis valstybinio miško pakraštyje.

Carinės Rusijos administracija, siekdama Vakarams parduoti grūdus iš Ukrainos, nutarė tiesti geležinkelį Liepoja–Romnai. 1868 m. buvo paskelbtas konkursas geležinkelio tiesimo darbams, kuriame dalyvavo trys bendrovės. Po metų – 1869-aisiais – buvo paskelbta konkurso nugalėtoja – barono Fitingofo firma, pasiūliusi pigiausią variantą bei numačiusi viena iš didesnių, II klasės geležinkelio stotį statyti Mažeikių kaime.

Paplitęs pasakojimas apie inžinierių, projektavusį geležinkelį ir iš Viekšnių prekybininkų pareikalavusį kyšio, kad geležinkelio stotis būtų Viekšnių miestelyje. Pasakojama, kad šiems atsisakius inžinierius stotį suprojektavo Mažeikių kaime. Abejotina legenda, mat, Viekšniuose įrengus stotį, planuojamą atšaką į Mintaują (Jelgavą) būtų tekę tiesti per Kamanų pelkę.

Vežė ne tik prekes, bet ir žmones

Geležinkelio tiesimo darbai buvo pradėti 1869 m. pabaigoje, o pirmasis traukinys pravažiavo 1871 m. rugsėjo 4 d. (16 d.).

Šiais laikais lieka tik stebėtis ir pavydėti XIX amžiaus statybų spartos. Per metus ir 9 mėnesius buvo supiltos sankasos, nutiesta 311 km geležinkelio, pastatyti 9 tiltai, 16 stočių ir stotelių.

Turėkime galvoje, kad tuo pačiu metu buvo sprendžiami ir žemės išpirkimo klausimai. Palyginimui: prisiminkime, kiek užtruko Naikių žiedo įrengimas, o kiek numatoma laiko Mažeikių vakariniam aplinkkeliui nutiesti…

Po dvejų metų – 1873 m. – nutiesus geležinkelio atšaką į Mintaują, dabartinės Pramonės gatvės gale buvo atidaryta dar viena geležinkelio stotis, kurią mažeikiškiai vadino Nitauska (ji buvo sunaikinta Antrojo pasaulinio karo metu). Tačiau svarbesnė buvo anksčiau pastatyta stotis, kur iš karto prasidėjo ir keleivinių traukinių eismas.

Mažeikių geležinkelio stotis tuo metu buvo mažesnė, lyginant su dabartiniu pastatu, pastatyta tik centrinė – dviaukštė jo dalis. Bet iš čia buvo vykstama į Liepoją, Rygą, Peterburgą, Vilnių ir kitur. Iš Mažeikių savo keliones pradėdavo ir garbingi dvarininkai, tarp jų – Rietavo, Plungės kunigaikščiai Oginskiai, iš plačių apylinkių pro čia į mokslus keliavo ir gimnazistai, studentai.

Neatsitiktinai 1894 m. parašyta pirmoji korespondencija apie Mažeikius buvo studento Jono Smilgevičiaus, kilusio iš Alsėdžių, o vėliau tapusio Vasario 16-osios Akto signataru.

Mažeikiškiai minėjo kitą datą

Įdomu tai, kad, nutiesus geležinkelius, pirmieji 19 sklypų valstybiniame miške – dabartinėse Vasario 16-osios ir Laisvės gatvėse – buvo išdalyti tik 1880 m. Nuo tada ir galime kalbėti apie Mažeikių augimo pradžią.

1899 m. Mažeikių stotis, o netrukus – ir visa šiaurinė miesto dalis, buvo pavadinta Muravjovo, 1863–1864 m. sukilimo slopintojo, vadinto Koriku, garbei. Šis pavadinimas išsilaikė 20 metų – iki 1919-ųjų.

Reikėtų atskirai pakalbėti ir apie 1868 m., nuo kurių skaičiavome Mažeikių pradžią, nors, kaip jau minėta, tai buvo tik geležinkelio tiesimo konkurso paskelbimo data.

Pirmasis šią datą pasigavo ir spaudoje paskelbė Stasys Ličkūnas (1884–1944), Mažeikių kraštotyrininkas, muziejaus steigėjas, aktyvus spaudos bendradarbis.

1968 m. buvo iškilmingai paminėtas Mažeikių šimtmetis, 1988 m. minėta ir 120 metų sukaktis, bet, istorikui Povilui Šverebui suabejojus, 1868-ieji buvo išbraukti iš Mažeikiuose minimų datų.

Elito susibūrimo vieta

XIX–XX amžių sandūroje įvykusių rekonstrukcijų metu Mažeikiai tapo svarbiu geležinkelio mazgu. Buvo pastatytas garvežių remonto depas, prie geležinkelio stoties, keliais etapais juos ilginant, buvo pristatyti fligeliai.
Šiuose fligeliuose buvo įrengtas restoranas, paštas, telegrafas, atskiros vyrų ir moterų laukiamosios salės. Tuo metu Mažeikių stotyje garvežiai pasipildydavo vandeniu, tad traukiniai stovėdavo ilgiau. Jų keleiviai eidavo valgyti į restoraną, po to vaikščiodavo perone.

Pirmasis Mažeikių vargonininkas Karolis Pukevičius savo atsiminimuose apie 1905 metus rašė: „Koks buvo pirmas vaizdas išlipus iš traukinio? Stotis didelė, daugybė žmonių, tarnautojų irgi nemažai. Kalba žemaitiškai, rusiškai, latviškai, vokiškai ir lenkiškai, nustebau tiek kalbų išgirdęs…“

Tuo metu stotyje buvo trys keleiviniai peronai, čia pirmiausia Mažeikiuose išklotos betoninės plytelės, vakarais šviesdavo dujiniai žibintai. Peronas ilgą laiką buvo aptvertas tvorele, į jį buvo įleidžiama tik už atitinkamą mokestį, tad čia buvo Mažeikių elito pasivaikščiojimo vieta, čia greičiausiai galėjai sužinoti paskutines naujienas, sutikti ir seniausios profesijos atstovių…

Matė nemažai istorinių asmenybių

Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečiai nutiesė geležinkelio atšaką pro Skuodą į Klaipėdą, tad Mažeikių, kaip tranzitinio geležinkelio mazgo, reikšmė dar labiau išaugo.
Dėl geležinkelio Mažeikius norėjo prisijungti Latvija, vienu metu čia netgi buvo ir lietuvių, ir latvių komendantai.

Lietuva per Mažeikius susisiekė su uostais. Todėl, vos tik susikūrus nepriklausomai Lietuvai, prisijungus Klaipėdą, Mažeikiai sparčiai atsigavo, tapo svarbiu šalies didmeninės prekybos centru.

Čia kūrėsi prekybininkų kontoros, didmeniniai sandėliai, tačiau, 1932 m. nutiesus geležinkelio liniją Klaipėda–Šiauliai pro Plungę, Telšius, Mažeikiai liko nuošaly, miesto raidą ištiko krizė, kuri tęsėsi keletą metų, kol mažeikiškiai ėmė plėtoti kitas ūkio šakas.

Tačiau geležinkelio stotis ir toliau buvo svarbiausia mažeikiškių susirinkimo vieta. Aikštė priešais geležinkelio stotį buvo pavadinta Vytauto Didžiojo vardu, čia kasdien vykdavo vėliavos pakėlimo ceremonija, valstybinių švenčių metu buvo rengiami mitingai.

Šioje aikštėje buvo pasitinkamas ir Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. Anksčiau Mažeikių stotyje lankėsi bei pietavo Rusijos caras Nikolajus II, Vokietijos kaizeris Vilhelmas II, arkivyskupas Achilles Ratti – būsimasis popiežius Pijus XI.

Neseniai Mažeikių geležinkelio stotį bandyta paversti jaunimo susibūrimo vieta, bet avarinės būklės patalpoms atgaivinti vien jaunatviško entuziazmo neužteko.

Šiais laikais stoties prieigose renkamės tik kartą per metus – birželio 14-ąją minėdami Gedulo ir vilties dieną, nors pamažu gimsta ir Kalėdų miestelio tradicija.

Kas žino, kiek laiko užtruks, kol sutvarkyta, įveiklinta geležinkelio stotis vėl užims deramą vietą mažeikiškių gyvenime?

Parengė Asta Šilaitytė

REDAKCIJOS PRIERAŠAS. Dėkojame V. Ramanauskui už išsamų atsakymą, įdomų straipsnį. Laukiame skaitytojų klausimų rubrikai „Mažeikių istorija. Norime sužinoti daugiau“. Juos siųskite el. paštu info@santarve