Liucija Citavičiūtė: „Kai noriu praskaidrinti nuotaiką – išsitraukiu savo žemaičio pasą“

„Į Telšius grįžtu dažnai, pasisemiu jėgų ant Insulos kalvos ir prie Masčio ežero“, – sako iš Telšių kilusi humanitarinių mokslų daktarė, filologė, vertėja, Mažosios Lietuvos lietuvių raštijos tyrėja Liucija Citavičiūtė, jau 46 metus gyvenanti ir dirbanti Vilniuje.
Dar Telšiuose jaunystėje atrasta meilė vokiečių kalbai Liuciją nuvedė link aukštumų. Ji – Martyno Mažvydo premijos laureatė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Senosios literatūros skyriaus vyriausioji mokslo darbuotoja, jos pasiekimai aprašyti biografiniuose žinynuose ir kt.
Visa tai Liucijai pasiekti gyvenime padėjo žemaitiškas būdas.
Aurelija SERVIENĖ
– Kaip Jūs esate susijusi su Telšiais? Pasakokite apie savo tėvelius.
– Kai išgirstu žodį TELŠĒ, kyla šilta ir šviesi pajauta. Mane su Telšiais tebesieja stiprus ryšys – vaikystė, draugai, mokykliniai metai, čia gyvena sesers ir brolio šeimos. Dabar jau čia – ir tėvų kapai. Ypatingas emocinis akcentas yra žemaičių kalba, kurios tikrai nepamiršau. Kai noriu praskaidrinti nuotaiką – išsitraukiu savo žemaičio pasą.
Į Telšius grįžtu dažnai, pasisemiu jėgų ant Insulos kalvos ir prie Masčio ežero. Mano tėveliai – seni telšiškiai, bet kilę iš apylinkių, taigi turėjau ir Žemaitijos kaimą… Šeima nebuvo išskirtinė – darbšti, religinga, lietuviška. Gal žmonės dar geru žodžiu pamini šiaudinių skrybėlių ir kitokių grožybių pynėją tėvelį Praną Citavičių ir gėlininkę mamą Eleną Citavičienę. Užaugome penketas vaikų kaip kumštis. Šeima man ir dabar asocijuojasi su užuovėja, jaukumu, pagarba, pagalba.
– Prisiminkite kelią, kai iš Telšių išvykote į Vilnių. Kada tai buvo, kaip rinkotės profesiją, studijas ir pan.?
– Telšiuose mano pasaulėžiūrai ir būdui įtakos turėjo dvi iškilios moterys: šviesaus atminimo Telšių poetė Teklija Kryževičiūtė ir vokiečių kalbos mokytoja, dabar žinoma ir visų gerbiama pedagogė Angelė Stoškutė-Raudienė.
Iš Telšių išvykau baigusi mokyklą, negalvodama, kad visam laikui. Pasirinkau studijuoti vokiečių kalbą Vilniaus universitete. Norėjau būti vertėja arba gide, o gal dėstytoja. Kitas galimas pasirinkimas buvo psichologija. Studijavau germanų filologiją, bet radusi progą eidavau su bičiulėmis į lituanistų paskaitas paklausyti poeto Marcelijaus Martinaičio, žemaičių profesorių Viktorijos Daujotytės, Juozo Girdzijausko, Alekso Girdenio. Mums dėstė Sąjūdžio metraštininku vėliau tapęs Albinas Kentra. Gretimame Istorijos fakultete tuo metu studijavo mano vienmetis vaikinukas iš Telšių, dabar – profesorius Alfredas Bumblauskas.
– Kaip dabar gyvenate, kokį darbą dirbate? Ar galite pasakyti, kad apie tokį darbą ir svajojote visada?
– Jau ištisus 46 metus gyvenu ir dirbu Vilniuje. Keista, mano svajonėms buvo lemta pildytis. Po studijų gavau paskyrimą į tarptautinį jaunimo turizmo biurą gide-vertėja. Ištekėjusi už žemaičio Vaclovo Grauslio ir gimus sūnui Liutaurui pradėjau dirbti Vilniaus universitete, dėsčiau vokiečių kalbą. Parengiau ir apgyniau disertaciją. Buvau pakviesta į Lietuvių literatūros ir tautosakos institutą mokslo darbuotoja. 2002 m. išspausdinta monografija „Karaliaučiaus universiteto Lietuvių kalbos seminaras: reikšmė ir poveikis lietuvių kultūrai“. Tyrimas rėmėsi XVI–XIX a. vokiškais rankraščiais iš buvusio Karaliaučiaus archyvo.
Kodėl tyrimų objektu pasirinkau Mažąją (arba Prūsijos) Lietuvą? Oficiali versija: taip susiklostė aplinkybės. Dėstytoja Irena Tumavičiūtė (taip pat telšiškė) supažindino su prof. J. Girdzijausku, o šis sugebėjo sudominti XVI a. lietuviškais protestantų giesmynais, nors kitiems ši tema atrodė mirtinai nuobodi. Čia vokiečių kalbos žinios buvo labai reikalingos. O Mažoji Lietuva – juk lietuvių raštijos ir kultūros lopšys: čia kunigavo ir kūrė Mažvydas, Bretkūnas, Donelaitis…
Yra ir romantinė versija: mano vyriausias brolis Romualdas, rausdamasis giminės genealogijoje, aptiko duomenų, rodančių, kad galbūt turiu senųjų prūsų karių kraujo… Giminės herbas „Prus I“.
– Savo profesinėje srityje esate pelniusi nemažai apdovanojimų. Kuris Jums mieliausias?
– Lietuvoje ir užsienyje esu paskelbusi arti 50 straipsnių ir didesnės ar mažesnės apimties senųjų vokiškų lituanistinių šaltinių publikacijų. Paskutinįjį dešimtmetį daugiausiai laiko skiriu Karaliaučiaus universiteto profesoriaus Martyno Liudviko Rėzos lituanistinio paveldo paieškoms Europoje, jo tyrimui, vertimui. Rengiu daugiatomį Rėzos Raštų rinkinį. Greitai pasirodys šeštasis, bet dar ne paskutinis, tomas.
Esu sulaukusi tokių visuomeninio dėmesio ženklų, kuriuos, tiesa, labai vertinu, bet dar nesijaučiu pelniusi. Tai pristatymas biografijų žinynuose „Kas yra kas. Lietuvos moterys“ (2004), „Kas yra kas Lietuvoje 2009. Auksinis Tūkstantmečio leidimas“.
Esu dėkinga už Kultūros ministerijos man paskirtą Martyno Mažvydo premiją „Už nuopelnus Lietuvos valstybės kalbai ir raštijos istorijai“ (2005). Garbingoje vietoje (šalia Masčio pakrančių peizažo) kabo diplomas, liudijantis apie Neringos savivaldybės suteiktą Liudviko Rėzos vardo premiją (2014). Šitą jaučiuosi užsidirbusi.
– Esate gyvenime daug pasiekusi. Kas Jums padeda siekti užsibrėžto tikslo, į ką remiatės?
– Suformuluoti tikslą ir jį užsibrėžti – jau pusė darbo. Žemaitiškos būdo savybės čia tik padeda. Tačiau vargu ar galima tikslą pasiekti. Tikslas profesinėje plotmėje, manau, yra nuolatinis tobulėjimas. Asmeninėje – artimųjų bendrystė.
– Šiandien, tokiu nelengvu laikotarpiu, ko palinkėtumėte žmonėms?
– Visada atsirasdavo problemų ir bėdų, tačiau dabar jos tampa globalinės, ir nežinia, ar tai paskutinis Dievo siųstas išbandymas. Manau, kad, praslinkus šiai žmonijos grėsmei, būsime „nuskaistinti“ prieš savo valią. Sumažės destrukcijos, abejingumo, nepakantumo, pavydo… Juk pasaulio pabaigą daug kas suvokia kaip dvasinį atsinaujinimą. Bet tai priklauso nuo mūsų pačių. Taigi linkiu meilės ir stiprybės. Kas bus, kas nebus, o žemaitis nepražus. Linkiu, viltingų šventų Velykų. Ačiū, kad pakalbinote.