2025 m. kovo 20 d. „Santarvėje“, Nr. 24, buvo išspausdintas mano straipsnis „Apie Ukrinų turgaus aikštę, koplytstulpį ir Stirbio liepas“.
Po šios publikacijos sulaukiau ne vieno skambučio ir elektroninio laiško. Žmonės norėjo pasidalyti turima informacija apie mokytoją Zenoną Stirbį ir jų giminaičius.
Nauji faktai ir naujos abejonės
Pirmas bandęs su manimi susisiekti buvo Kęstutis Nicys. Jis mane surado per iškilų Mažeikių kraštotyrininką, enciklopedininką Algirdą Vilką (deja, dabar jau iškeliavusį amžinybėn). Sukontaktavus su Kęstučiu, paaiškėjo, kad straipsnyje minima Z. Stirbio sesuo Ukrinų pašto agentūros vedėja Vincenta Gurauskienė yra amžinybėn iškeliavusios Viekšnių šviesos – gydytojos Aušrelės Jadvygos mama.
K. Nicys bijojo pripasakoti nebūtų dalykų, todėl davė mažeikiškio Juozo Gurausko telefono numerį. Jis mane nukreipė į Kėdainius, kur gyvena gydytojos brolis Algimantas.
Susisiekus su juo, veiksmas pradėjo rutuliuotis labai sparčiai, nes ir pats daug ką prisiminė, o viską pasitikslinti pasiūlė dar su pussesere Vanda Virkutyte, gyvenančia Vilniuje.
Be to, iš ukriniškės bibliotekininkės Valdos Muravjovienės sulaukiau „Pergalės vėliavos“ laikraščio iškarpos, kur Petras Inta prisimena, kaip jie su mokytoju Z. Stirbiu 1936–1937 m. sodino liepas ne tik prie S. Gailevičiaus koplytstulpio, bet ir bažnytkaimyje.
Nauja medžiaga ne tik patvirtino kai kuriuos mano spėjimus, bet ir suteikė naujų faktų apie Stirbių giminę, sukėlė įvairių abejonių. Be to, išryškėjo, iš kokios giminės yra kilusi A. J. Gurauskaitė.
Taip ir supranti, kad niekas iš nieko niekur neatsiranda. Naujais faktais ir pasidalysiu su „Santarvės“ skaitytojais.
Straipsnis su moralu
Iš V. Muravjovienės atsiųsto laikraščio straipsnio „Svetimo darbo – nesisavink…“ supratau, kad telefonu skambinęs ir man neprisistatęs žmogus buvo P. Inta, kuris tikrai pats dalyvavo liepų sodinime buvusioje Ukrinų turgaus aikštėje, prie Stepono Gailevičiaus paminklo.
Neaišku, ar jis savęs nenorėjo minėti iš kuklumo, ar galvojo, kad nepriklausomoje Lietuvoje į jo, kaip Antrojo pasaulinio karo veterano, pasakojimą niekas nekreips dėmesio.
Matosi, kad tai buvo sąžiningas ir drąsus žmogus. Jis dar 1987 m. negalėjo pakęsti, kai kiti norėjo pasisavinti svetimus nuopelnus, ir aiškiai įvardijo liepų sodinimo iniciatoriumi mokytoją Z. Stirbį, nors šis buvo tremtinys.
Korespondento S. Jonaičio (tikriausiai, tai žurnalisto slapyvardis) žodžiais apgailestaujama: „Deja, yra žmonių, norinčių prisiskirti sau svetimus nuopelnus, parodyti save „gražesnėje šviesoje“. Kartais jiems pavyksta pasišildyti svetimos šlovės ar nepelnytos pagarbos spinduliuose.“
P. Inta konkrečiais faktais patvirtino, kas sodino tas liepas, ir net nurodo, iš kur jos buvo gautos: „Tada [1936/1937 m. m.] baigiau keturis skyrius ir kartu su mokytoju Zenonu Stirbiu surengėm talką. Prisimenu, Jonas Milius, Kazimieras Tiškus, Stasė Ruikaitė, Algirdas Kristutis, Klemensas Želvys ir kiti mes tada sodinom medelius prie vieškelio, prie šio paminklo. Repšių ūkininkas Vincentas Kimtys buvo prirovęs medelių iš pavarduvės. Kiti neišliko, sunyko, o štai keturios liepos aplink koplytstulpį tikros gražuolės išaugo.“
Ragino sodinti medžius
Medelius sodinti ne tik buvo įprasta tų laikų praktika, bet žmonės ir per spaudą būdavo raginami tai daryti. Balandžio mėnuo buvo skirtas, kaip tada rašė, Lietuvai atželdinti.
Pavyzdžiui, 1937 m. balandžio mėn. „Žemaičių Prieteliuje“ J. Orendaitis primena: „Medžius sodinti rudenį lapams nukritus ir pavasarį pašalui išėjus ir medžiams dar neišsprogus, maždaug iki gegužės mėnesio vidurio.“
Įdomu, kad iš rekomenduojamų rūšių, kokius medžius reikėtų sodinti, pirmoje vietoje yra įvardijamos liepos. Taip pat autorius atkreipia dėmesį, kur tikslinga būtų sodinti medžius – „pakelėse, įvažiavimo vietose, raistpelkiuose, kapinėse, piliakalniuose, nenaudojamuose kalneliuose, šventoriuose ir kitose vietose.“
Medelius siūlo arba nusipirkti miškų urėdijose, arba patiems prisirauti miškuose. 1937 m. pavasarį yra žinutės, kad medelius sodino šatiškiai ir palangiškiai. Jie informuoja, kad kurorte buvo pasodinta net 15 tūkst. medelių.
Viešnagė Kėdainiuose ir nauja painiava
Prisimenu, tarpukario spaudoje buvau radęs žinutę ir apie Ukrinų liepų pasodinimą prie S. Gailevičiaus paminklo. Minėjau, kad tada skubėdamas nepasižymėjau nuorodos. Atrodo, jog varčiau „Žemaičių Prieteliaus“ laikraščių komplektą. Dabar jame patikrinau nurodytus mokslo metus ir minėtos žinutės neradau. Tai sukėlė abejonių dėl medelių pasodinimo metų, o, nuvykus į Kėdainius pas A. Gurauską, neaiškumų dar padaugėjo.
Jis iš savo šeimos fotografijų albumo ištraukė kelias giminės nuotraukas. Tarp jų buvo portretinis mokytojo Z. Stirbio atvaizdas ir trejetas grupinių nuotraukų, kur dviejose jis nusifotografavęs su giminaičiais.
Labiausiai suintrigavo viena nuotrauka, kur A. Gurausko tėvai yra įsiamžinę prie S. Gailevičiaus koplytstulpio. Jos antroje pusėje ranka užrašyta, kad fotografuota 1938 m. Algimantas nėra garantuotas, kad metai yra tikslūs, nes jis pats juos, remdamasis mamos pasakymu, užrašęs. Jo manymu, mama galėjo ir apsirikti, bet ji vis vien pagal kažką turėjusi datuoti.
Iš nuotraukos matosi, kad fasadinėje koplytstulpio pusėje, prieš jį, yra sukrauta pavienių akmenų, o dešinėje – ant vieno akmens, kaip postamento, yra uždėtas apvalesnis akmuo. Ant jo sėdi Bronislava Stirbytė.
Skirtumai ir neatitikimai
V. Virkutytė atsiuntė dar tris nuotraukas ir 1991 m. gegužės 28 d. Lietuvos prokuratūros išduotą Z. Stirbio reabilitacijos pažymą.
Vienoje fotografijoje 1933 m. yra užfiksuoti Stirbiai Mažeikiuose per Porciunkulės atlaidus. Kitoje grupinėje nuotraukoje matosi ir Ukrinų koplytstulpis. Ji daryta 1939 m. gegužės 5 d. Fotografuota taip, kad liepų prie jo nesimato. Fasadinėje koplytstulpio pusėje yra sumūrytas iš akmenų suoliukas. B. Stirbytė sėdi ant atskiro akmens. Tolumoje auga tik šventoriuje pasodinti medžiai.
Palyginę Algimanto ir Vandos saugomas Ukrinų koplytstulpio nuotraukas, aiškiai matome skirtumus.
Pirmoje fotografijoje nėra dviejų eilių akmens mūro suoliuko, o ant žemės guli tik pavieniai rieduliai. Dešinėje koplytstulpio pusėje abiejose nuotraukose yra užfiksuotas akmens postamentas. Tik Vandos variante nesimato apvaliojo akmens, nes jį yra užsėdusi B. Stirbytė.
Neatsakyti klausimai
Tokie akmenys vienu metu užbaigė Ukrinų kapinių-šventoriaus vartų stulpus.
S. Gailevičiaus kūryboje visur griežtai laikomasi simetrijos. Logiška būtų, kad tokių stulpelių turėtų būti keturi. Algimanto nuotraukoje jų nesimato.
Gal kairėje koplytstulpio pusėje gulintis vienas akmuo galėjo tarnauti kaip tokio stulpelio pagrindas? Bet nuotrauka yra daryta žiemą. Jeigu du stulpeliai už koplytstulpio buvo žemesni, tai jie gali būti ir apsnigę.
Suoliuko išmūrijimas, liepų pasodinimas rodo, kad paminklo aplinka nežymiai, bet keitėsi. Gal žmonės iš lūpų į lūpas perdavė mintį, kad šalia paminklo buvo stulpeliai su viršuje uždėtais keturiais pusapvaliais akmenimis?
Dabar tokius ir matome šalia paminklo, bet tik jie yra žemi. Pirminiame paminklo variante aukšto suoliuko negalėjo būti. Kitu atveju jis būtų gal net užstojęs autoriaus įsiamžinimo tekstą ar tik koplytstulpio pastatymo metus. Bet kuriuo atveju jis būtų sugadinęs jų proporcijas.
Galimos naujos paieškos
Liepų pasodinimo datą bandžiau nustatyti peržiūrėdamas „Žemaičių Prieteliaus“ 1938 m. pavasario ir rudens mėnesių, kai tinkamas metas yra sodinti medelius, žinutes. Nepavyko rasti tokios informacijos. Suprantama, žinutė galėjo būti atspausdinta ir vėliau. Ateityje reikėtų grįžti prie šio šaltinio nuoseklaus peržiūrėjimo.
Liepų pasodinimo datą galima aiškintis ir remiantis kitais šaltiniais. Būtina nustatyti, kada P. Inta baigė Ukrinų pradinę mokyklą. Gal palikuonys turi išsaugoję jo pradinės baigimo pažymėjimą?
Reikia nuosekliai perversti dar kartą to laikotarpio „Žemaičių Prietelių“. Tikslinga būtų peržiūrėti ir kitus tų metų leidinius.
Neaišku, kokie Ukrinų pradinės mokyklos dokumentai yra išlikę. Nes įrašų apie medelių sodinimą galima rasti ir tų metų mokinių žinių vertinimo žurnaluose bei mokinių dienynuose. Taip buvo vadinamos mokinių pažymių įvertinimų knygutės.
Vartydamas Sedos vidurinės mokyklos tarpukario žurnalus, esu radęs ne vieną įrašą, kur nurodyta, kad pamokų nevesta, nes buvo medelių sodinimo šventė.
Mokiniai savo dienynuose prie išskirtinių įvykių neretai taip pat pasižymėdavo datą, kada vyko ši šventė.
Mokytojo daugiau nebematė
Bet grįžkime prie mokytojo Z. Stirbio, kurio biografiją papildė jo giminaičiai A. Gurauskas ir buvusi mažeikiškė V. Virkutytė. Ji papasakojo, kad Leckavoje rinko medžiagą apie savo dėdę ir rūpinosi jo reabilitacijos dokumentais, o Algimantas pridėjo keletą įdomių detalių.
Vanda, rinkdama duomenis apie Z. Stirbį, perėjo visą Leckavą, bet niekas nenorėjo apie jį kalbėti. Tik vienas žmogus patarė, kad netoli nuo gyvenvietės yra įsikūrusi moteriškė, kuri gal ką nors ir papasakos. Vanda ją susirado, o ši prisiminė, kad jau buvo prasidėję mokslo metai, kai mokytoją areštavo.
Jį varę per Leckavą, o susijaudinę mokiniai šaukė: „Mokytojau! Mokytojau!“ Jis jiems raminančiai atsakęs: „Vaikai, nesijaudinkite. Tuoj grįšiu.“ Deja, mokiniai savo mokytojo daugiau nebematė.
Tęsinys kitame priede.
Povilas ŠVEREBAS
istorikas
Loading ...
