Kūriniuose – erotika, žemės spalvų koloritas

Telšiuose gyvenanti menininkė Džeralda Šakienė save vadina meilės emigrante, mat į Žemaitijos sostinę iš pajūrio prieš penketą metų ji atvyko šio jausmo vedama.

Džeralda teigia, jog kurti ją skatina pats gyvenimas. Tad jau keletą metų savo kūrybą ji išlieja ant drobės tapydama paveikslus. O bėgantys metai menininkei atnešė daugiau drąsos, tad pagrindine kūrybos tema tapo – erotinė kompozicija.
Aurelija SERVIENĖ
– Gal trumpai papasakokite apie save. Iš kokio krašto esate kilusi?
– Visada sakiau, kad esu kilusi iš pajūrio, na, beveik… Esu iš Kretingos – miesto šalia Palangos ir Klaipėdos, kuriame labai norint galima pajausti jūros artumą.
Pamenu, kad tėvas mėgo piešti, namie kabojo dvi jo sukurtos jūros, o teta iš prigimties buvo puiki tapytoja. Tad tikriausiai iš jų paveldėjau potraukį prie tapybos.
– Kada ir kaip į Jūsų gyvenimą pasibeldė kūryba?
– Dar būdama paauglė, aš lankiau meno mokyklą, ten įgijau pagrindus kūrybai, tačiau vėliau dailės sugebėjimų ugdyti neteko. Taip viskas ir sustojo. Nežinau kodėl, bet daugiau niekada neėmiau teptuko į rankas. Matyt, nebuvo poreikio, noro, tačiau visada tikėjau, kad gauta kūrybos abėcėlė kada nors pravers. Laukiau. Taip prabėgo berods 20 metų…
– Kaip gyvenimas Jus atvedė į Telšius?
– Jau penkerius metus gyvenu Telšiuose. Juokaudama sakau, kad esu meilės emigrantė.
Jei ne vyras Julius, šiandieną nebūčiau „užaugusi“ ir nebūčiau ten, kur dabar esu. Tai jis gimtadienio proga man įteikė drobę ir akrilo dažų rinkinį.
– Kokie buvo Jūsų pirmieji darbai, apie ką?
– Mano pirmasis paveikslas, papuošęs bendramokslės sieną, paskatino eiti toliau. Kaip dabar prisimenu, jo kompozicija buvo be galo paprasta: keturi medžiai. Vėliau pabandžiau tapyti aguonas, bijūnus.
Kai gimė mažesnioji dukra Elžbieta, tapyba sustojo, lyg ir norėjosi, bet nerasdavau tam laiko. Akimirkos su teptuku tapo labai retos.
Pirmieji paveikslai buvo ryškūs, spalvingi, emocingi. Šį ketverių metų etapą aš vadinu pirmuoju arba tingiuoju.
– Kur semiatės įkvėpimo kurti?
– Kurti mane skatina pats gyvenimas, tinkama aplinka, laikas, savęs paieškos bei muzika. Labai patinka melancholiški rytai, kai galiu išeiti į kiemą, pažiūrėti į apsiniaukusį dangų, geltoną klevą…
– Kaip bėgant metams kito Jūsų kūryba?
– Praėję metai turbūt pradėjo mano antrąjį etapą, kai pasikeitė kūrybos maniera ir spalvos. Manau, kad jau truputį „užaugau“. Perėjau į juodai baltus paveikslus, dažnai norisi žemės spalvų kolorito. Visada labiausiai domino žmogaus vaizdavimas. Praėję metai atnešė daugiau drąsos, tad pagrindine kūrybos tema tapo – erotinė kompozicija.
Džiaugiuosi, jog mano paveikslai jau puošia draugų, bendraklasių ir artimųjų namų sienas. Atsiranda vis daugiau norinčių įsigyti mano kūrinių, todėl nuo šiol jau esu atvira pasiūlymams ir laukiu užsakymų.
– Kas Jus veda šiuo keliu, kas Jūsų mokytojai?
– Mokytojų ar pasekėjų neturiu, yra galybė pavardžių, gerų tapytojų, kūrėjų, kurių braižas, tapymo maniera labai žavi, paveikslai malonūs mano akiai.
Pavyzdžiui, Aleksandras Jerochinas, postimpresionizmo šalininkas, pagrindinė jo tema – urbanistika. Dailininkas Leonardas Černiauskas, kurio darbai paperka mano sielą spalvine gama, potėpiais, jie man labai „skanūs“.
– Kur galima būtų pamatyti Jūsų paveikslų? Ar dalyvaujate parodose?
– Parodos. Tokių nebuvo. Kadangi esu labai reikli savo paveikslams, šiuo metu pagrindinis tikslas yra „varyti“ pirmyn ir auginti sparnus. Noriu, kad po metų būčiau trečiajame etape, noriu, kad pagerėtų tapybos reikalai ir piešimo kokybė.