Paš­ven­tin­tas pa­mink­las, skir­tas 1951 metų „Ru­dens“ trėmi­mo au­koms at­min­ti

Ba­ra­ko tam­soj sver­di pil­kos būtybės.
Vi­sa­tos švie­son – Am­ži­nybėn
Kan­kin­ta, trem­ta, pa­lai­do­jus kerštą ir pyktį,
Įvei­ku­si kan­čią, sa­ve,
Iš pan­čių į ne­mir­tin­gumą ke­liau­ja tau­ta.
                                                                     Li­nas

1951-ai­siais spa­lio 2–3 die­no­mis Lie­tuvą su­dre­bi­no nau­ja so­vietų iš­monė – ope­ra­ci­ja „Ru­duo“ („Osien“). Ofi­cia­liai ope­ra­ci­ja bu­vo nu­kreip­ta prie­š „buo­žes“ (stam­bius, pa­si­tu­rin­čius ūki­nin­kus, ku­rie ne­norė­jo sto­ti į kolū­kius). O iš tikrųjų bu­vo tre­mia­mi į Si­birą vi­si ne­įtikę as­me­nys, par­ti­zanų rėmėjai, ry­ši­nin­kai ir jų šeimų na­riai. So­vietų sau­gu­mas vi­sus įvar­di­jo „buo­žių pa­ka­li­kais“. Per ope­ra­ciją „Ru­duo“ iš Lie­tu­vos išt­rem­tos 4 143 šei­mos, 16 150 žmo­nių, iš ku­rių 5 278 bu­vo vai­kai (39 vai­kai mirė pa­ke­liui į trėmi­mo vietą).

10 eše­lonų iš­vy­ko į Kras­no­jars­ko kraštą, o 6 eše­lo­nai – į Toms­ko sritį. Tarp išt­remtųjų at­si­dūrė ir Vy­tau­to Kond­ra­to šei­ma. Žmonės bu­vo pri­vers­ti dirb­ti sun­kius miš­ko kir­ti­mo ir rąstų ga­be­ni­mo dar­bus tai­go­je, erdvė­je, ku­rio­je žmo­gus ne­ga­li pa­ten­kin­ti sa­vo po­rei­kių, ku­rio­je lai­kas, įpras­ti­nis tra­di­ci­nis pa­sau­lio gy­ve­ni­mo rit­mas yra ne­tekęs sa­vo pra­smės…
Vi­si as­me­nys bu­vo išt­rem­ti „am­ži­nai“ (be teisės su­grįžti), o jų tur­tas kon­fis­kuo­tas ir pa­vers­tas kolū­kių nuo­sa­vy­be. So­vie­tai tikė­jo­si, kad trem­ti­niai, jų vai­kai am­ži­nai pa­si­liks pla­čia­ja­me Si­bi­re, ta­čiau ne­nu­matė vie­no – trem­ti­nių be­ga­linės kant­rybės ir no­ro grįžti į sa­vo gim­tinę Lie­tuvą.

O am­ži­nai išt­rem­tie­ji grįžo į tėviškę ir čia, kur jų šak­nys, kur jų pra­džia, kūrė nau­jai sa­vo gy­ve­nimą.

Vie­nas iš jų – ūki­nin­kas Vy­tau­tas Kond­ra­tas, pa­garsėjęs sa­vo pa­trio­ti­ne veik­la ir ini­cia­ty­vo­mis vi­so­je Že­mai­ti­jo­je. Vy­tau­to ini­cia­ty­va ir as­me­ninė­mis lėšo­mis bu­vo pa­sta­ty­tas at­mi­ni­mo pa­mink­las Šat­ri­jos rink­tinės 9 par­ti­za­nams, žu­vu­siems už Lie­tu­vos laisvę.

O 2026 metų spa­lio 3-iąją Tel­šių vys­ku­pi­jos ku­ri­jos ge­ne­ral­vi­ka­ras Vi­lius Vik­to­ra­vi­čius pa­šven­ti­no naują pa­minklą, skirtą 75-osioms so­vie­ti­nio trėmi­mo (1951 m. spa­lio 2–3 d.) me­tinėms – au­koms ir jų kan­čioms at­min­ti. Vy­tau­tas vėl sa­vo lėšo­mis rėmė pa­mink­lo, skir­to ne tik jo tėve­liams Vla­dis­lo­vui ir Zo­fi­jai, 1951 me­tais išt­rem­tiems į Kras­no­jars­ko kraštą, bet ir vi­siems trem­ti­niams pa­gerb­ti, pa­sta­tymą.

Ren­ginį vedė Da­nutė Ma­tiu­kienė, bu­vu­si Šiau­lių apy­gar­dos teisė­ja, ak­ty­vi vi­suo­me­ni­ninkė, pa­lai­kan­ti ry­šius su Uk­rai­na.

Apie pa­dėtį sa­vo ša­ly­je pa­sa­ko­jo uk­rai­nie­tis My­ko­la, dėko­jo lie­tu­viams ne tik už ma­te­ria­linę, bet ir už mo­ra­linę pa­ramą. Nuos­tabūs Tel­šių me­no mo­kyk­los mo­ky­tojų As­tos Biels­kutės ir Re­gi­nos Ston­ku­vienės bei gie­do­to­jos iš Kuršėnų bal­sai vedė su­si­rin­ku­siuo­sius gie­dant Lie­tu­vos himną ir „Ma­ri­ja, Ma­ri­ja…“.

O vi­sus mus su­vie­ni­jo V. Kond­ra­tas, pa­pras­tas Že­mai­ti­jos ūki­nin­kas: „Esu su­per­pat­rio­tas. Už Lie­tuvą ati­duo­čiau viską. Dar­bai dar­bais, bet žmo­gui rei­kia ir dva­si­nio pe­no. Imi gi­lin­tis į sa­ve, klau­si savęs, kas tu toks, ką pa­lik­si po savęs.“

V. Kond­ra­tas – žmo­gus, ne žod­žiais, o dar­bais įro­dan­tis, kad tik­rai my­li Tėvynę ir tautą ir yra pa­si­ryžęs paau­ko­ti viską jų la­bui – pa­vyz­dys mūsų jau­na­jai kar­tai!

LPKTS Tel­šių fi­lia­lo narė Ver­gi­ni­ja MA­SI­LIAUS­KIENĖ