Kur din­go po­li­ti­kų gar­bė?

Skai­tau my­li­ma­me ir gar­bin­ga­me laik­raš­ty­je apie svy­ruo­jan­tį po­li­ti­kos lai­vą ir sa­vo aki­mis ne­ga­liu pa­ti­kė­ti, kad taip dar ga­li vyk­ti lais­vo­je, ne­prik­lau­so­mo­je ir de­mok­ra­ti­nė­je Lie­tu­vo­je bei ma­no gim­ta­ja­me mies­te. Kas tas pro­tin­ga­sis svy­ruo­jan­čio lai­vo ka­pi­to­nas, ko­kius pro­tin­gus moks­lus yra stu­di­ja­vęs, ar tik­rai yra iš­lai­kęs po­li­ti­nės eti­kos eg­za­mi­ną? O kad tik­rai pui­kios ži­nios iš moks­li­nio ko­mu­niz­mo pa­grin­dų, aš nea­be­jo­ju ir, ma­tyt, bū­siu ne­suk­ly­dęs su ver­ti­ni­mu.

Ne­py­ki­te, gar­būs po­li­ti­kai, dar vi­sai jau­ni ir tru­pu­tį pra­ži­lę, bet tai, ką per­skai­čiau, man bai­siai ne­ska­niai kve­pia. Ogi So­vie­tų Są­jun­gos is­to­ri­ja su bol­še­vi­ki­ne re­vo­liu­ci­ja ir jos ne­gin­či­ja­ma bei ab­so­liu­čia rau­do­ną­ja tie­sa, su rau­do­nais pa­pil­dais ir ant rau­do­no au­dek­lo už­ra­šu „Vi­sa val­džia ta­ry­boms“. Ai, ir dar mar­šiu­kas „Drą­siai, drau­gai, ko­ja ko­jon“…
Bet­rūks­ta dar vie­nos la­bai svar­bios de­ta­lės, kad vi­ce­me­rės Ag­nės Ja­ka­vi­čiu­tės-Mi­liaus­kie­nės li­ki­mas bū­tų spren­džia­mas juo­dą, tam­sią nak­tį.

Ga­li­ma ir fil­mu­ką su­kur­ti „Per­vers­mas Že­mai­ti­jos sos­ti­nė­je“. Sėk­mė ga­ran­tuo­ta, o pri­zui di­de­lės iš­min­ties ne­rei­kė­tų…

Kaip ga­li­ma iš­drįs­ti ir ne­prieš­ta­rau­ti svei­kai lo­gi­kai bei sa­vo pro­tui, kai, ne­sant ger­bia­mai vi­ce­me­rei Tel­šiuo­se, kaž­kam pa­no­rė­jus ir ly­de­kai įsa­kius, vie­nos kė­dės iš­ne­ša­mos, ki­tos įne­ša­mos. O tuo me­tu po­nia Ag­nė rū­pi­no­si so­čia šimt­me­čio Dai­nų šven­tės da­ly­vių va­ka­rie­ne, gal­vo­jo, kaip pa­svei­kin­ti vie­ną ar ki­tą ko­lek­ty­vą, da­li­jo sa­vo šyp­se­ną pa­var­gu­siems nuo re­pe­ti­ci­jų vai­kams ir suau­gu­sie­siems.

Stai­ga, jai ne­bū­nant, ne­ma­tant ir ne­gir­dint, yra nu­stu­mia­ma į kam­pą ir nu­ke­lia­ma nuo kė­dės taip šiurkš­čiai, be jo­kios po­li­ti­nės at­sa­ko­my­bės, be jo­kių pa­pras­tų eti­kos tai­syk­lių ir nu­li­niu po­li­ti­kos iš­pru­si­mu.

Mie­li po­li­ti­kai, ge­ra­me po­li­ti­kos moks­lų uni­ver­si­te­te už to­kius va­ka­re stai­giai su­kur­tus ste­buk­lus jums pa­ra­šy­tų rie­bų dve­je­tą su pa­spau­di­mais. O tas nu­ver­ti­mas, tas va­ka­ri­nis są­moks­las toks men­ka­ver­tis, toks neį­do­mus, toks liūd­nas, toks vai­kiš­kas, be jo­kio po­li­ti­nio pa­mu­ša­lo ir neaukš­to po­li­ti­nio iš­pru­si­mo. Ga­liu drą­siai diag­no­zuo­ti: kai ku­rie su­si­rgo­te „vai­kiš­ko kai­ru­mo li­ga“.

Pa­si­ro­do, kad vi­ce­me­rei jo­kiu bū­du ne­ga­li­ma keis­ti par­ti­jos, ji pri­va­lo lik­ti iki gy­vos gal­vos pri­kal­ta pa­tir­ti vie­nos iš par­ti­jų vi­sus pa­sku­ti­nio lai­ko­tar­pio ma­lo­nu­mus bei klau­sy­tis pa­gy­rū­niš­kų atei­ties pla­nų. Ki­tiems, pa­si­ro­do, ga­li­ma laks­ty­ti sprin­te­riš­ku grei­tu­mu ir kiš­kio šuo­liais šuo­liuo­ti per par­ti­jas, o vi­ce­me­rei jo­kiu bū­du ne! At­ro­do, kad po­nia Ag­nė pri­va­lo muš­tis į krū­ti­nę ir skelb­ti: „Aš kal­ta, aš kal­ta, aš kal­ta…“

Na, o vi­so straips­nio „vi­nis“ bu­vo ei­lu­tė, jog at­seit me­ras ta­ręs, kad vi­ce­me­rė į pa­rei­gas žiū­rė­jo pa­sy­viai. Sup­rask, kad pro pirš­tus ir neat­sa­kin­gai. Ger­bia­mas Me­re, ar tik­rai taip? Ar čia tie­sa? Ar tai jū­sų žo­džiai? Ne­ga­li bū­ti, ne­ti­kiu, kaž­kas kal­ba jū­sų var­du. Tik­rai te­ko per­žvelg­ti vi­ce­me­rės skel­bia­mas dar­bot­var­kes – jo­kio tar­pe­lio, nė vie­nos lais­vos mi­nu­tės. Ar tik­rai po­nia Ag­nė dar pie­tau­ja? At­leis­ki­te, bet pa­sy­vu­mo tik­rai neiš­ka­siau, taip teig­ti bū­tų per „di­delē drāse“.

Vy­rai, ar ne per daug drą­siai ir sti­chiš­kai ver­ti­na­te sa­vo ko­le­gę, ar ne­žai­ba­vo tuo me­tu, kai bu­vo­te su­si­rin­kę ir pla­na­vo­te ne­gir­dė­to ir ne­re­gė­to mas­to per­vers­mą, ku­ris su­kels tik­rą po­li­ti­nę sui­ru­tę. Ką tar­si­te žmo­nėms, rin­kė­jams, ku­rie my­li ir ger­bia ra­jo­no vi­ce­me­rę?

Tuo­jau pra­si­dės rin­ki­mų kam­pa­ni­ja, bus tik­rai vi­so­kių po­li­ti­nių dė­lio­nių, par­ti­jų suar­tė­ji­mų ir iš­si­sky­ri­mų. Jau­čia­si, kad trūks­ta kri­ti­nio ir kū­ry­bin­go mąs­ty­mo, kad nė­ra stip­rių po­li­ti­nių ana­li­ti­kų.

Mie­lie­ji, to­kiu at­ve­ju pa­pra­šy­ki­te „žiū­ro­vų pa­gal­bos“ kaip ta­me žai­di­me, pa­dė­si­me.

Pra­šo­me ne­su­pyk­ti, bet to­kie ne­pa­ma­tuo­ti, neap­dai­rūs ir leng­va­bū­diš­ki veiks­mai griau­na par­ti­jų au­to­ri­te­tus, tik­rai ver­ti nu­li­nės gar­bės ir nei­gia­mo įver­ti­ni­mo.

Įsi­dė­mė­ki­te vi­siems lai­kams, kad di­de­li ir ma­ži, jau­ni ir pa­gy­ve­nę my­li vi­ce­me­rę AG­NĘ. Bū­tent ji yra pil­na po­li­ti­nės ele­gan­ci­jos, vi­di­nio ir išo­ri­nio ža­ve­sio.

Gal­vo­ju, ar kas iš tų po­li­ti­nių vei­kė­jų su rau­do­na juos­te­le ir gė­ly­te at­la­pe iš­drįs at­si­pra­šy­ti? Kas tą mi­nu­tę taps trum­pam ne po­li­ti­ku, o tik­ru vy­ru džen­tel­me­nu? At­min­ki­te, kad „že­maitē mīl, kad bū­tu teisī­bė“. Iš­rink­tie­ji, ne­tap­ki­te po­li­ti­niais la­vo­nais. Ap­sau­gok, Die­ve, jei rin­kė­jai jums at­suks nu­ga­ras, tuo­met amen.

O ger­bia­mai vi­ce­me­rei lin­kiu stip­ry­bės. Ne­pa­si­mes­ki­te, bū­ki­te drą­si ir dar drą­ses­nė! Mes ži­no­me, kas bus ry­toj ir ką bei kaip rei­kės da­ry­ti ir elg­tis. Mes jū­sų neap­vil­si­me, bet ap­vil­si­me ki­tus.

Pa­gar­biai ir šil­tai – Mi­ša JA­KO­BAS