Patekus į šios istorijos verpetus nežinia – juoktis ar verkti. Keturiasdešimt metų draugavusios telšiškės Leonida Reimantienė ir Kristina Prunckaitienė mindo Savivaldybės, policijos ir kitų įstaigų slenksčius, mat pradėjusios gyventi kartu tapo didžiausiomis priešėmis. Spręsti dviejų garbaus amžiaus moterų konflikto atskubėjo net SĮ Telšių butų ūkio direktorius Artūras Liauzginas, tačiau bandymai sutaikyti dvi drauges buvo bevaisiai. Leonida džiaugėsi nors tuo, kad garbus svečias iškovojo jai teisę… pasidėti raugintus kopūstus į rūsį. Bet ar moteris pagalvojo, kaip žiemos atsargas iš ten pasiims – gi aštuoniasdešimt šešerių jos draugė, dabar jau priešė Kristina vienintelį rūsio raktą saugo užantyje ir net neketina jo duoti!
Raugintų kopūstu kvapu pagardintas mūšis vyksta Telšių mieste, Stoties g., 10 numeriu paženklintame name. Pirmajame aukšte esančiame bute vietos daug – trys kambariai, tačiau dvi garbaus amžiaus ponios čia neįsitenka – pliekiasi it pamišusios. Vienos pasakytas žodis palydimas kitos raganišku juoku, o intrigos, regis, tapusios kasdienėmis palydovėmis. Jeigu skaitysite toliau, sužinosite, kokį vaidmenį šiame konflikte atlieka 4 kv. m kambarėlis (tokio dydžio jį mano esant straipsnio herojė Leonida), naminė degtinė ir skurdas…
Istorijos pradžia
Ši istorija įgavo pagreitį kiek daugiau nei prieš metus. L. Reimontienė drauge su vyru gyveno trijų kambarių socialiniame bute Lygumų g. Vyriškiui iškeliavus Amžinybėn, našlė liko su sunkiai pečius slegiančia šildymo sąskaita. Skurdas privertė galvoti, kaip išgyventi. Leonida toli nesižvalgė. Moteris jau keturis dešimtmečius draugavo su į devintą dešimtį įžengusia Kristina, taip pat gyvenančia socialiniame būste. Moterys sukirto rankomis: sutarė gyventi drauge ir perpus mokėti už komunalines paslaugas.
Leonida atsisakė socialinio būsto Lygumų gatvėje ir apsigyveno pas Kristiną Sedos gatvėje esančiame, Savivaldybei priklausančiame bute. Moterys sandorį įformino teisiškai, taigi abi tapo pilnateisėmis buto gyventojomis. O tada ir prasidėjo!..
Drauges išskyrė velnio lašai
Leonida „Telšių ŽINIOMS“ sakė apsigyvenusi 4 kv. m kambarėlyje (tiesa, apsilankymo metu pastebėjome, kad jis kur kas didesnis). Tačiau konfliktas įsižiebė ne dėl to. Keturiasdešimt metų draugavusias damas išskyrė ne bendra buitis, o… naminė degtinė!
Leonida drąsiai pasakojo, kad jos aštuoniasdešimt šešerių metų draugė pardavinėjo naminukę: „Bomžai“ būriais ėjo, Kristina vis nešė jiems butelius užantyje, iš to ir butą susiremontavo, bet kilimėlį turėjau valyti aš!“ – įniršusi kalbėjo moteriškė ir teigė mačiusi, kad skystis buvo laikomas ne tik bute, bet ir rūsyje.
Apie naminukę kažkokiu būdu sužinojo policijos pareigūnai. Jie garbaus amžiaus Kristinai skyrė baudą.
„Telšių ŽINIOS“ pasiteiravo Leonidos, ar tai ji išdavė draugę. Tačiau moteris dievagojosi to nedariusi…
Už velnio lašų laikymą nubausta Kristina išdavyste apkaltino naująją sugyventinę. Senolė buvo įsitikinusi, kas ją įskundė – esą tik Leonida mačiusi, jog naminukė laikoma bufete, o pareigūnas, įžengęs pro duris, būtent prie jo ir nuėjo.
Taigi draugių skyrybų priežastimi tapo naminė degtinė.
Tiesa, aštuoniasdešimt šešerių metų Kristina pripažino laikiusi naminukę, tačiau ją esą įsigijusi 85-ajam savo jubiliejui.
Kopūstus susikrovė į rūsį
Į draugės namus atsikrausčiusi Leonida mano esanti skriaudžiama ir prašo jai padėti. Moteris guodėsi, kad Kristina neįleidžia jos į svetainę ir virtuvę, po pusvalandžio jau kalbėjo, kad įeiti ten niekas nedraudžia… Prisiminė nuoskaudą, kai svetainėje buvo pasodinusi draugus, o Kristina taip garsiai pasileido per radiją kalbamas maldas, kad teko eiti į kitą kambarį.
Skaudžių akimirkų daug ir įvairiausių, tačiau nežinia, ar jos pagrįstos. Leonida pakvietė žurnalistus atvykti ir padėti paprašyti Kristinos, kad ši bent leistų laikyti bulves rūsyje.
Atvažiavę drauge su Telšių butų ūkio direktoriumi A. Liauzginu, kuriam šios moteriškės iki skausmo pažįstamos, bulvių neradome, tačiau Leonida patikino, kad šios jai bus atvežtos pirmadienį… Tada naujoji buto gyventoja sumojo, kad jai į rūsį reikėtų sukrauti raugintus kopūstus.
Rakto nuo rūsio Kristinos teko prašyti ilgai. Galop, mikliai įsisukusi į striukę, senolė bėgte nulėkė ir atrakino rūsio duris.
Žiemos atsargas Leonida patikėjo nešti ne bet kam – žurnalistei ir taip jos mylimam A. Liauzginui (gi jis, anot moteriškės, ir plastikinius langus sudėjo, ir naują dujinę viryklę parūpino).
Leonida išrikiavo stiklainius ant rūsio grindų, o Kristina, užrakinusi duris, kreivai šypsojosi: įdomu, kaip draugė pasiims savo atsargas, jei rūsio raktą matys kaip savo ausis!
Susitaikymo prošvaistė nematoma
Sutaikyti moteris bandėme ilgai, tačiau bergždžiai – juk suaugusio žmogaus gyvenimo būdo nepakeisi.
Leonida guodėsi, kad net sūnaus, gyvenančio nakvynės namuose, jai neleidžiama parsivesti. Kristina to neneigė: sakė, jog šis naudoja vandenį, jo maistui ruošti eikvojamos dujos, o už tai reikia mokėti perpus.
Kristina liejo ašaras ir keikė tą dieną, kai sutiko priimti Leonidą gyventi kartu – esą nuo tada nėra ramybės: keletą kartų per mėnesį lankosi policija ir kitų įstaigų darbuotojai. Moteris guodėsi neturinti vaikų, kurie galėtų ją užtarti.
Sutaikyti suaugusius žmones, jei jiems patiems nėra noro gyventi taikiai, neįmanoma. Dejuojančiai Leonidai Telšių butų ūkio direktorius priminė, kad ji savo noru atsisakė turėto socialinio būsto ir persikėlė pas draugę. Tą patį pabrėžė ir Kristinai, kuri neprieštaravo gyventi kartu su drauge.
Tiesa, Leonida policijoje parašė pareiškimą, kur apkaltino devintą dešimtį įpusėjusią sugyventinę vartojant necenzūrinius žodžius ir pan. Pareigūnai įspėjo senolę taip nebesielgti…
Loading ...
