Jo­ni­nės – šil­čiau­si vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mai

Tel­šių „Džiu­go“ gim­na­zi­jos bib­lio­te­ki­nin­kė Ja­ni­na Prons­kie­nė džiau­gia­si, kad tė­vai jai da­vė to­kį var­dą. Jo­ni­nes su šei­ma mo­te­ris šven­čia nuo vai­kys­tės. Ši šven­tė jai la­bai daug reiš­kia.

Ema GRUB­LIAUS­KY­TĖ

Iš pra­džių var­das ne­pa­ti­ko

Ja­ni­nai jau­nys­tė­je toks var­das ne­pa­ti­ko: „Man vi­sa­da at­ro­dė, kad jis ma­ne la­bai sen­di­na.“ Pyk­da­vo ant tė­vų ir vis klaus­da­vo, ko­dėl ją pa­va­di­no Ja­ni­na. Ta­čiau me­tams bė­gant su­pra­to šio var­do reikš­mę ir kad tu­rė­ti to­kį var­dą jai la­bai pa­tin­ka.

Vardo tra­di­ci­ja per­duo­da­ma iš kar­tos į kar­tą – se­ne­lio ant­ra­sis var­das, o tė­čio pir­ma­sis var­das bu­vo Jo­nas. To­dėl Jo­ni­nių šven­tė J. Prons­kie­nės šei­mo­je yra šven­čia­ma daug me­tų. Kai Ja­ni­na dar bu­vo ma­ža, tė­vai vi­sa­da ją svei­kin­da­vo su var­dadieniu ir vi­si kar­tu švęs­da­vo Jo­ni­nes.

„Jo­ni­nės – la­bai se­na ir gra­ži šven­tė“, – tei­gė J. Prons­kie­nė. Jos šei­ma bu­vo dar­ni. Tė­vai su­kū­rė jau­kią ap­lin­ką. Ja­ni­na užau­go la­bai šil­ta­me šei­mos ra­te, ku­ria­me gra­ži var­do is­to­ri­ja ke­liau­ja iš kar­tos į kar­tą ir gi­li­na Jo­ni­nių pra­smę.

Pir­mo­sios kny­gos au­to­rius – Jo­nas

J. Prons­kie­nės pir­mo­ji skai­ty­ta kny­ga taip pat sie­ja­si su Jo­ni­nė­mis, nes ją pa­ra­šė Jo­nas Bi­liū­nas. Kny­gos pa­va­di­ni­mas bu­vo „Laimės žiburys“.

Nuo šio ra­šy­to­jo kū­ry­bos pra­si­dė­jo Ja­ni­nos do­mė­ji­ma­sis kny­go­mis. Tu­rė­da­ma lais­vo lai­ko mo­te­ris vi­sad skai­to kny­gas. Nuo jau­nys­tės no­rė­jo dirb­ti su vai­kais, ta­čiau ne­no­rė­jo bū­ti mo­ky­to­ja. Jos tė­vo gi­mi­nė­je yra net dvi bib­lio­te­ki­nin­kės, o se­se­rys yra lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­jos. Mei­lė kny­goms ir ve­no­mis te­kan­tis gi­mi­nės, ku­ri do­mi­si kny­go­mis, krau­jas ją ve­dė bib­lio­te­ki­nin­kės kar­je­ros link: „Li­ki­mas man pa­do­va­no­jo tai, ko la­bai no­rė­jau – dirb­ti bib­lio­te­ki­nin­ke.“

Jo­ni­nių tra­di­ci­jos

Ja­ni­nai iš jau­nys­tės la­biau­siai įsi­mi­nė apei­gos baž­ny­čio­je. Ji gie­do­jo Šv. Jo­no Krikš­ty­to­jo baž­ny­čios cho­re ir mė­ga­vo­si ste­bė­da­ma, kaip puo­se­lė­ja­mos vi­sos Jo­ni­nių šven­tės tra­di­ci­jos.

Mė­gau­da­vo­si vai­ni­kų py­ni­mu ant kal­no – tai bu­vo vie­na iš įsi­min­ti­niau­sių Jo­ni­nių tra­di­ci­jų. Ja­ni­na ste­bė­da­vo­si jų gro­žiu.

Paš­ne­ko­vės mo­čiu­tė da­ry­da­vo la­bai ska­niai kve­pian­čias bi­jū­nų puokš­tes ir atei­da­vo pa­svei­kin­ti su Jo­ni­nė­mis. Tų puokš­čių kva­pas ir gro­žis vis dar iš­li­kęs Ja­ni­nos at­min­ty­je.

Pa­par­čio žie­do paieš­kos J. Prons­kie­nei ne­bu­vo ak­tua­lios, to­dėl pa­juo­ka­vo: „Pa­par­čio žie­do nie­ka­da neieš­ko­jau, bet sa­vą­jį ne­šio­ju jau per dvi­de­šimt me­tų.“

Šven­tė ar­ti­mų­jų ra­te

Pas­ta­ruo­ju me­tu Ja­ni­na šven­čia Jo­ni­nes tik su ar­ti­mai­siais – vai­kais, vy­ru, se­se­ri­mis ir ke­liais drau­gais. Džiau­gia­si, kai vi­si su­si­ren­ka pa­žais­ti žai­di­mų, pa­kal­bė­ti, ra­miai pa­sė­dė­ti, pri­si­min­ti, kaip švęs­da­vo šią šven­tę bū­da­mi jau­ni.

J. Prons­kie­nei ši šven­tė svar­bi ir dėl dar vie­nos prie­žas­ties: „Jo­ni­nės ke­lia šil­čiau­sius vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mus.“