Ja­ni­na Ši­lei­kie­nė: „Ja­na­po­lė – tai ma­no gy­ve­ni­mas. Iki su­si­ti­ki­mo mo­kyk­lo­je“

Šiais me­tais mi­ni­mas Tel­šių ra­jo­no Ja­na­po­lės mo­kyk­los 200 me­tų ju­bi­lie­jus. Nors mo­ky­mo įstai­ga du­ris už­vė­rė jau prieš ke­le­tą me­tų, ta­čiau pri­si­mi­ni­mai vis dar gy­vi bu­vu­sių mo­ky­to­jų, mo­ki­nių, ja­na­po­liš­kių at­min­ty­je.

Sa­vo pri­si­mi­ni­mais apie moks­lo ir dar­bo me­tus Ja­na­po­lės mo­kyk­lo­je mie­lai su­ti­ko pa­si­da­ly­ti bu­vu­si mo­kyk­los va­do­vė Ja­ni­na Ši­lei­kie­nė.

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

Mo­kyk­li­niai me­tai

J. Ši­lei­kie­nė gi­mė ir užau­go Ja­na­po­lė­je. Čia iš­te­kė­jo, užau­gi­no sa­vo vai­kus. „Ga­li­ma sa­ky­ti: Ja­na­po­lė – tai ma­no gy­ve­ni­mas“, – tvir­ti­no mo­te­ris, pri­dė­da­ma, jog Ja­na­po­lės mo­kyk­la – lyg ant­rie­ji na­mai. Čia pra­bė­go Ja­ni­nos vai­kys­tė, jau­nys­tė, bran­džiau­si gy­ve­ni­mo me­tai. J. Ši­lei­kie­nė mo­kyk­los slenks­tį my­nė 50 me­tų, 11 iš jų mo­kė­si, o 39 me­tus dir­bo.

1965 m. rug­sė­jo 1 d. tė­ve­lis su dvi­ra­čiu Ja­ni­ną at­ve­žė į tuo­me­ti­nę Ja­na­po­lės aš­tuon­me­tę mo­kyk­lą. „Bu­vo la­bai ne­drą­su, bet mo­ky­to­ja Ire­na Pet­raus­kai­tė grei­tai pa­ver­gė mū­sų – pir­mo­kė­lių – šir­dis. Ant­ro­je kla­sė­je mus mo­kė mo­ky­to­ja Da­lia Moc­kai­ty­tė, tre­čio­je ir ket­vir­to­je – mo­ky­to­ja Ja­ni­na Ti­rū­nie­nė. Nuo penk­tos iki vie­nuo­lik­tos kla­sės auk­lė­to­ja bu­vo Ge­no­vai­tė Pet­ru­lie­nė. Bė­go me­tai, kei­tė­si mo­ky­to­jai ir kla­sės drau­gai. 1976 m. bai­gė­me vi­du­ri­nę mo­kyk­lą – VII abi­tu­rien­tų lai­da“, – apie sa­vo mo­kyk­li­nį ke­lią pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vė.
Anot Ja­ni­nos, pri­si­mi­ni­mų iš­li­ko įvai­riau­sių. Žie­mo­mis bū­da­vo šal­ta kla­sė­se, to­dėl vi­si glaus­da­vo­si prie „pe­čiaus“, džio­vin­da­vo su­šla­pu­sias pirš­ti­nes ir ba­tus. Pri­si­mi­ni­muo­se at­gy­ja, kaip pra­di­nė­se kla­sė­se po dvie­jų pa­mo­kų įei­da­vo į kla­sę dar­buo­to­ja Z. Kas­pa­ra­vi­čie­nė, ne­ši­na ema­liuo­tu ža­liu ki­bi­ru, ir su di­de­liu sam­čiu vi­siems įpil­da­vo ar­ba­tos. O vai­kai trauk­da­vo iš po­rtfe­lių į laik­raš­tį su­vy­nio­tus su­muš­ti­nius…

„Ga­lė­jo­me ir į bu­fe­tą nu­bėg­ti. Ar­ba­ta kai­na­vo vie­ną ka­pei­ką, ban­de­lė – tris, rok­sas – pen­kias, ries­tai­nis – še­šias ir t. t. Kas iš ma­no kar­tos ne­pri­si­me­na tal­kų Ja­na­po­lės ta­ry­bi­nia­me ūky­je, kai kas­da­vo­me bul­ves ar rink­da­vo­me ak­me­nis. At­si­me­nu, kaip ka­si­nin­kė atei­da­vo į mo­kyk­lą ir iš­mo­kė­da­vo at­ly­gi­ni­mą… Esu ga­vus 2 rub­lius 86 ka­pei­kas. Dar­bas va­sa­ro­mis pri­žiū­rint sa­vo kla­sės lys­vę mo­kyk­los Mi­čiū­ri­no dar­že, 2 sa­vai­čių pra­kti­kos, vais­ta­žo­lių rin­ki­mas va­sa­rą… Šil­tuo­ju lai­ku vi­sas per­trau­kas pra­leis­da­vo­me žais­da­mi kvad­ra­tą lau­ke, daž­nai ir skam­bu­čio ne­gir­dė­da­vo­me. Par­bė­gi į mo­kyk­lą, pa­ki­ši gal­vą po van­dens čiau­pu, at­si­ge­ri ir į pa­mo­ką… Ge­rai pri­si­me­nu, kad mo­ky­to­jas F. Ta­mo­šai­tis man 7 kla­sė­je iš ma­te­ma­ti­kos pa­ra­šė pir­mą dve­je­tą, kaip jis pa­ts mėg­da­vo sa­ky­ti – įlei­dau pe­ni­ci­li­no. Mat už­mir­šau iš­mok­ti, kad 1/2 = 0,5, 1/4 = 0,25, 3/4 = 0,75 ir t. t.“, – pa­sa­ko­jo ja­na­po­liš­kė.
Vi­si pri­si­mi­ni­mai apie mo­kyk­lo­je pra­leis­tus me­tus Ja­ni­nai glos­to šir­dį: „Bu­vo bu­vo ge­ri lai­kai. Mums už­tek­da­vo va­ka­rų, ku­riuos pra­leis­da­vom Vir­vy­tės slė­ny­je prie auk­lė­to­jos na­mų. Žve­jo­da­vom, ant lau­žo kep­da­vom bul­ves, o čia pat slė­ny­je ku­kuo­da­vo ge­gu­tės… Auk­lė­to­ja G. Pet­ru­lie­nė mums or­ga­ni­zuo­da­vo eks­kur­si­jas. At­min­ty­je iš­li­ko ke­lio­nė pa­ne­mu­niais, ap­lan­ky­tos di­din­gos pi­lys. Pir­mą kar­tą pa­ma­ty­ta Ni­da, brai­džio­ta ko­po­se. O ko­kios bu­vo iš­leis­tu­vės… Kiek žmo­nių… Bu­vo ma­din­ga mer­gai­tėms vil­kė­ti bal­tas su­kne­les.“

Dar­bo me­tai

Bai­gu­si stu­di­jas J. Ši­lei­kie­nė grį­žo į sa­vo mo­kyk­lą 1980 m. jau kaip ma­te­ma­ti­kos mo­ky­to­ja. Po ket­ve­rių dar­bo me­tų bu­vo pa­skir­ta di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja mo­ky­mo ir auk­lė­ji­mo rei­ka­lams, pa­rei­gy­bei pa­si­kei­tus – di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja ug­dy­mui.

Ja­ni­na at­vi­ra­vo, jog dar­bo pra­džio­je bu­vo ne­drą­su, nes rei­kė­jo dirb­ti su ja mo­kiu­siais mo­ky­to­jais, bet mo­ky­to­jai jau­ną pe­da­go­gę su­pra­to, pa­lai­kė, drą­si­no.

„Ypač dė­kin­ga esu jau a. a. bu­vu­siai pa­va­duo­to­jai Jad­vy­gai Ta­mo­šai­tie­nei, ku­ri pir­mais pa­va­duo­to­jos dar­bo me­tais ve­dė už ran­kos – pa­dė­jo, pa­ta­rė“, – sa­kė pa­šne­ko­vė.

Pa­va­duo­to­ja Ja­ni­na iš­dir­bo 25 me­tus. Di­rek­to­re pra­dė­jo dirb­ti 2010 me­tais, kai pa­kei­tė il­ga­me­tį mo­kyk­los di­rek­to­rių a. a. Pra­ną Sa­vic­kį. Su mo­ky­to­jų ko­lek­ty­vu ir vi­sa mo­kyk­los bend­ruo­me­ne iš­gy­ve­no vi­sas re­for­mas, sten­gė­si neat­si­lik­ti nuo nau­jo­vių. Pa­gal ga­li­my­bes mo­der­ni­za­vo mo­ko­muo­sius ka­bi­ne­tus, kad mo­ky­to­jai pa­mo­ko­se ga­lė­tų nau­do­ti in­for­ma­ci­nes tech­no­lo­gi­jas, įren­gė lau­ko kla­sę, įstei­gė mo­kyk­los mu­zie­jų, ku­ria­me vyk­dė edu­ka­ci­nes veik­las. Mo­ky­to­jai sten­gė­si, kad mo­ki­niai kuo dau­giau pa­ma­ty­tų, pa­žin­tų, pa­tir­tų.

Te­ko Ja­ni­nai dirb­ti ir nau­do­jant elekt­ro­ni­nį die­ny­ną.

Vi­sa bend­ruo­me­nė kū­rė mo­kyk­los tra­di­ci­jas (tu­rė­jo mo­kyk­los vė­lia­vą, ženk­le­lį), tė­ve­liams pri­ta­rus bu­vo įves­ta mo­kyk­li­nė uni­for­ma.

„Džiu­gu, kad bu­vo ne­di­de­lė kad­rų kai­ta, tik ke­le­tą pa­sku­ti­nių mo­kyk­los gy­va­vi­mo me­tų, kai ma­žė­jo mo­ki­nių skai­čius ir kla­sių komp­lek­tai, dau­gu­ma mo­ky­to­jų va­ži­nė­da­vo dirb­da­mi per ke­lias dar­bo­vie­tes. Sten­gė­mės bū­ti vi­sos mies­te­lio bend­ruo­me­nės kul­tū­ros cent­ru. Kiek gra­žiau­sių ren­gi­nių or­ga­ni­zuo­ta, pi­lie­ti­nių ak­ci­jų. Ko­kios vyk­da­vo Ka­ziu­ko mu­gės! Di­džiuo­juo­si vi­sais dir­bu­siais mo­ky­to­jais, ap­tar­nau­jan­čiuo­ju per­so­na­lu, vis­ką da­rė­me kaip ko­man­da. 2014 m. mo­kyk­la ta­po res­pub­li­ki­nės mo­kyk­lų ap­lin­kos ap­žiū­ros-kon­kur­so lau­rea­te. Mo­kyk­la bu­vo vai­kų skai­čiu­mi ma­ža, bet tur­būt ne­bu­vo moks­lo me­tų, kad mo­ki­niai įvai­rio­se olim­pia­do­se, kon­kur­suo­se neu­žim­tų pri­zi­nių vie­tų. 2019-ie­ji bu­vo pa­sku­ti­niai mo­kyk­los gy­va­vi­mo me­tai. Tuo­met bu­vo 4 kla­sių komp­lek­tai ir mo­kė­si 37 mo­ki­niai. No­riu pa­dė­ko­ti mo­ki­nių tė­ve­liams ir mo­ki­niams, ku­rie iki ga­lo ti­kė­jo mo­kyk­la ir bu­vo kar­tu. Pas­ku­ti­nius moks­lo me­tus už­bai­gė­me pui­kiai. Ir bu­vau ta, ku­ri 2019 m. rugp­jū­čio 31 d. pa­dė­jau pa­ra­šą, kad mo­kyk­la iš­re­gist­ruo­ja­ma… Kai už­si­da­rė mo­kyk­la, bu­vo skau­du ne dėl to, kad ne­te­kau dar­bo, bet kad mū­sų mies­te­ly­je ne­be­li­ko pa­grin­di­nio švie­ti­mo ir kul­tū­ros ži­di­nio“, – kal­bė­jo mo­te­ris.

Lau­kia mo­kyk­los ju­bi­lie­jaus

Ja­ni­nos tė­ve­liai taip pat mo­kė­si Ja­na­po­lė­je.

Tė­ve­lis 1938 m. bai­gė Ja­na­po­lės pra­džios mo­kyk­lą. Per il­gus me­tus iš­sau­go­jo mo­kyk­los bai­gi­mo do­ku­men­tus, ku­riuos po jo mir­ties duk­ra sau­go kaip bran­giau­sią re­lik­vi­ją. Ma­ma bai­gė tik 3 kla­ses, nes au­go de­šim­ties vai­kų šei­mo­je ir rei­kė­jo ei­ti tar­nau­ti. Ja­na­po­lės mo­kyk­lo­je mo­kė­si trys Ja­ni­nos bro­liai ir trys jos vai­kai.

„Ti­kė­jau, kad mo­kyk­los gy­va­vi­mo ju­bi­lie­jų švę­si­me, kol vei­kė mo­kyk­la. Bet kai ją už­da­rė, ma­no sva­jo­nė bu­vo suor­ga­ni­zuo­ti su­grį­ži­mus į Ja­na­po­lę, į mo­kyk­lą. Su­ra­dau bend­ra­min­čių, ypač mie­lai ini­cia­ty­vos ėmė­si Ja­na­po­lės bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė Da­lia Mar­tin­kie­nė, ku­ri ir­gi yra bai­gu­si šią mo­kyk­lą. Gi­mė ma­no idė­ja – su­kvies­ti vi­sus, kas mo­kė­si, dir­bo, su­si­tik­ti ir pa­bend­rau­ti. Kvie­čia­me at­vyk­ti su vai­kais ir anū­kais, pa­ro­dy­ki­te, kur mo­kė­tės jūs. Čia dau­ge­lio tė­vų na­mai, tė­vų ka­pai, čia sto­vi mo­kyk­los pa­sta­tas, ku­ria­me gy­ve­na šil­ti ir ge­ri pri­si­mi­ni­mai, čia au­ga bu­vu­sių mo­ki­nių pa­so­din­ti me­džiai. Su jau­du­liu ir džiu­ge­siu lau­kiu ju­bi­lie­jaus šven­tės. Iki su­si­ti­ki­mo!“ – ra­gi­no J. Ši­lei­kie­nė.