Vie­na­ko­jis gand­ras. Pa­dė­ti ar pa­lik­ti ra­my­bė­je?

„Tel­šių ŽI­NIŲ“ re­dak­ci­ja ne­re­tai su­lau­kia gy­ven­to­jų skam­bu­čių su pra­šy­mais pa­dė­ti iš­gel­bė­ti kaž­kur įstri­gu­sius, iš me­džio iš­kri­tu­sius ir ki­taip su­si­ža­lo­ju­sius gy­vū­nus ar paukš­čius. To­kių pra­šy­mų ypač pa­dau­gė­ja šil­tuo­ju me­tų lai­ku.

Gy­vū­nų ži­no­vai ak­cen­tuo­ja, kad į gam­to­je vyks­tan­čius pro­ce­sus žmo­gui ge­riau ne­si­kiš­ti ir lau­ki­nius gy­vū­nus gel­bė­ti tik iš­skir­ti­niais at­ve­jais.

Mo­ni­ka GIRD­VAI­NĖ

Prieš sa­vai­tę į re­dak­ci­ją krei­pė­si dėl su­ža­lo­to gand­ro su­si­rū­pi­nu­si tel­šiš­kė. Mo­te­ris pa­sa­ko­jo, kad Tel­šiuo­se skrai­do gand­ras be vie­nos ko­jos, pra­šė pa­si­do­mė­ti, kaip jam bū­tų ga­li­ma pa­dė­ti.

„Tel­šiuo­se skrai­do gand­ras vie­na­ko­jis. Ant­ros ko­jos tik lie­ka­na. Bu­vo nu­tū­pęs ant mū­sų ka­mi­no, vaikš­čio­jo pa­lei tven­ki­nį. Var­ga­nai at­ro­do. Gal ver­tė­tų paukš­čiui pa­dė­ti? Tu­riu gal­vo­je – pa­skelb­ti, gal žmo­nės ži­no, ma­tė jo liz­dą. Lyg ir Ge­di­mi­no gat­vė­je, gir­dė­jau. Juk kar­tais pri­tai­so pro­te­zus paukš­čiams“, – ra­šė gy­ven­to­ja.

Kaip elg­tis su su­ža­lo­tu gand­ru, su­ti­ko pa­ko­men­tuo­ti Lie­tu­vos gy­vū­nų tei­sių ap­sau­gos or­ga­ni­za­ci­jos (LGTAO) va­do­vė Bri­gi­ta Ky­man­tai­tė.

Jos tei­gi­mu, pa­dė­ti skrai­dan­čiam, ko­ją su­si­ža­lo­ju­siam paukš­čiui ga­li­my­bių nė­ra.

„To­kių da­ly­kų kaip pro­te­zas paukš­čiui ne­bū­na. Skrai­dan­tį paukš­tį net ap­žiū­rai pa­gau­ti bū­tų sun­ku. Šiuo at­ve­ju paukš­tį tie­siog reik­tų pa­lik­ti ra­my­bė­je. Gam­to­je vis­kas taip yra su­dė­lio­ta – kaž­kas žūs­ta, kaž­kas kaž­ką su­me­džio­ja, o kaž­kas gy­ve­na. Toks yra gam­tos ra­tas – vie­ni iš ki­tų gy­ve­na. Ką ga­li žmo­gus, tuo tu­rė­tų pa­dė­ti, ta­čiau dirb­ti­nai tai da­ry­ti – ne­tiks­lin­ga“, – „Tel­šių ŽI­NIOMS“ ko­men­ta­vo B. Ky­man­tai­tė.

Anot va­do­vės, žmo­gus dėl pa­gal­bos lau­ki­niam gy­vū­nui tu­rė­tų su­ne­rim­ti ta­da, kai aki­vaiz­džiai ma­to, jog jis yra kaž­kur įsi­pai­nio­jęs, įstri­gęs ar taip su­ža­lo­tas, kad su­lau­kęs spe­cia­lis­tų pa­gal­bos dar ga­lė­tų gy­ven­ti įpras­tą gy­ve­ni­mą.

„Kai gy­vū­nas ne­ju­da, tie­siog gu­li su­si­ža­lo­jęs, prie jo ga­li­ma priei­ti, su­teik­ti pa­gal­bą, jei tai tiks­lin­ga – reik­tų kreip­tis į spe­cia­lis­tą. O bū­na, kad gy­vū­nai tu­pi kaž­kur aukš­tai, pa­vyz­džiui, ka­ti­nas, įli­pęs į me­dį. Žmo­nės skam­bi­na ir pa­ni­kuo­ja, kad rei­kia ka­ti­ną iš­kel­ti, bet mes juos nu­ra­mi­na­me, kad to­kių at­ve­jų, kai ka­ti­nas ne­gy­vas iš­kri­to iš me­džio, nė­ra bu­vę. Daž­niau­siai jie iš­li­pa iš me­džio ir be žmo­gaus įsi­ki­ši­mo. Ne­rei­kia jiems kel­ti pa­pil­do­mo stre­so“, – pa­brė­žė B. Ky­man­tai­tė.

Va­do­vė pa­si­džiau­gė, kad po­žiū­ris į gy­vū­nų ge­ro­vę pa­sta­ruo­ju me­tu kei­čia­si į ge­rą­ją pu­sę. Bet anks­čiau į vie­ną ar ki­tą at­ve­jį vi­sai ne­bu­vo rea­guo­ja­ma, o da­bar ne­re­tai nuei­na­ma į ki­tą kraš­tu­ti­nu­mą – per­dė­tą reak­ci­ją. Paš­ne­ko­vė pa­žy­mė­jo: kai kal­ba­ma apie lau­ki­nę gy­vū­ni­ją, rei­kia su­pras­ti, kad ten vyks­ta na­tū­ra­li gam­tos rai­da.

„Bū­na, žmo­nės, pa­skam­bi­nę mums ir iš­gir­dę pa­ta­ri­mą su­žeis­tą gy­vū­ną tie­siog pa­lik­ti, rea­guo­ja prie­šiš­kai. Ne vi­siems žmo­nėms šiuo klau­si­mu yra paaiš­ki­ni­mų, ne vi­si juos no­ri gir­dė­ti. Kai emo­ci­jos ima vir­šų, žmo­gus daž­nai ne­sup­ran­ta, kas jam yra sa­ko­ma. Čia jau psi­cho­lo­gi­nės pro­ble­mos <…>. Ką ga­li da­ry­ti, pa­vyz­džiui, to­kiais at­ve­jais, kai gy­vū­nai stip­riai su­si­ža­lo­ja, bū­na par­trenk­ti au­to­mo­bi­lio? Gy­vū­nui juk ko­jos ne­su­gip­suo­si. Ką reiš­kia su­gip­suo­ti ko­ją lau­ki­niam gy­vū­nui? Juk bus rei­ka­lin­gi per­ri­ši­mai, gy­vū­nas kas kar­tą tu­rės bū­ti mig­do­mas, o ir ga­liau­siai jo gy­ve­ni­mo ko­ky­bė vis tiek ne­bus kaip anks­čiau. Par­kų ar zoo­lo­gi­jos so­dų, kur su­ža­lo­ti gy­vū­nai nuo­la­tos gy­ven­tų, ne­tu­ri­me“, – dės­tė LGTAO va­do­vė.

Gy­vū­nų ži­no­vai taip pat pa­brė­žia ne­si­neš­ti lau­ki­nių gy­vū­nų į na­mus, ma­nant, kad, pa­vyz­džiui, miš­ke su­tik­tas jau­nik­lis ne­pri­žiū­ri­mas ir juo rei­kia pa­si­rū­pin­ti. Pap­ras­tai jau­nik­liai ne­bū­na vie­ni, o juos paė­mus gam­tai pa­da­ro­ma ne nau­da, o ža­la.

Dėl su­ža­lo­tų gy­vū­nų ir ki­tų ekst­ra at­ve­jų vi­są pa­rą ga­li­ma kreip­tis į gy­vū­nų glo­bos spe­cia­lis­tus te­le­fo­nais 8 655 70058 ar­ba 8 686 44828.

Dėl gy­vū­nų prie­žiū­ros ir ki­tais klau­si­mais ga­li­ma skam­bin­ti dar­bo me­tu te­le­fo­nais 8 687 36888, 8 415 23883.